Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/100

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


jektas su pakeitimu, liečiančiu did. kun-čio ir karaliaus rinkimus. Priešingai senajam projektui, galėjo būti į sostą išrinktas ir ne Jogailaitis. Tai nėra nei unijos, nei federacijos aktai, o paprasta dviejų nepriklausomų ir savarankiškų valstybių deklaracija.

Aleksandro rinkimas Lenkijos karaliumi. Praėjus turkų puolimo pavojui, lenkai nebemanė laikytis 1499 sutarties. Kilus 1500 karui tap Lietuvos ir Maskvos, Lenkija nedavė Lietuvai jokios materialinės pagalbos. 1501 VI 17 mirė Jonas Albertas. A., užuot ėjęs su kariuomene į rytus prieš rusus, ėmė su ja trauktis į pietų vakarus. Lietuvos ponų taryba nutarė pasiųsti savo delegaciją i Lenkijos karaliaus rinkimus. Lietuviai nė nemanė statyti A. kandidatūros i Lenkijos karalius. A. pats iš Gardino pasiuntė savo delegatus į rinkimus ir varė labai plačią agitaciją už save.

Piotrkovo - Melnikounija. Lietuvos ir Lenkijos atstovų susitarimas dėl A. išrinkimo buvo pasirašytas Piotrkove 1501 X 3, o X 4 A.buvo išrinktas karaliumi. A. patvirtino sutartį Melnike 1503 X 23. Ji vadinama Piotrkovo-Melniko unija. Ja Lietuva ir Lenkija nuo šio laiko turėjo susijungti ir susilieti į vieną nedalomą ir neskiriamą kūną, kad susidarytų viena giminė ir viena tauta, turinti vieną galvą. Karalius turi būti renkamas bendrai nustatytu laiku ir nustatytoje vietoje. Abiejų valstybių seimai turi būti bendri. Visose nelaimėse abidvi pusės turi padėti viena antrai visomis jėgomis ir lėšomis. Sutartys, vienos kurios pusės, anksčiau pasirašytos, turi pasilikti galioje, jei jos nėra žalingos antrajai. Valstybinės tarnybos ir teismai turi pasilikti kiekviename krašte atskiri. Svarbiausias šios sutarties dėsnis buvo tas, kad Lietuva ir Lenkija turėjo padėti viena antrai visais savo žmonių ir medžiaginiais ištekliais. Tokios pagalbos Lietuva iš Lenkijos nesusilaukė. Lenkijos ploniai pasiūlė lietuviams greičiau baigti karą su Maskva ir pažadėjo atsiųsti savo atstovus dalyvauti derybose su maskviečiais. Nusivylę lenkais, lietuviai Piotrkovo-Melniko u-nijos akto neratifikavo ir laikė jį negaliojančiu.

1503 karas su totoriais. Jonas, pasirašęs su A. paliaubų sutartį 1503, ragino Menglį-Girėjų toliau kariauti su A. 1506 du Mengli-Girėjaus sūnūs su 30.000 totorių perėjo Nemuną ir atsirado Lydos ir Naugarduko apylinkėse, tačiau paskirtas vyriausiu Lietuvos kariuomenės vadu Mykolas Glinskis totorių jėgas prie Klec-ko sunaikino.

A. mirė 1506 VIII 20 Vilniuje. Jo palaikai rasti 1931 IX 21.

Polski si. biogr. I; Actą Alexandri (Actą hist. XIX) 1924; L. Kolankowski Polska Jagiellonow 1936.

Aleksandras Jono sūnus, Nosis, nežinomos kilmės, graikų tikėjimo kunigaikštis, istorijoje pirmą kartą pasirodo 1418. Priklausydamas rusų kun-čių partijai, kuri būvio priešinga Vytauto ir Lietuvos ponų valdymui, simpatizavo kun. Švitrigailai. 1418 A. Nosis, drauge su Ostrogo kun. Danieliumi (“Daška”) ir kt. išvadavo Švitrigailą iš Kremenco pilies, kurioje Švitrigaila buvo laikomas Vytauto įsakymu. 1432 A. Nosis perėjo į žigimanto pusę. 1433 I 20 jis, drauge su kitais, Trakuose pasirašė antrąją žigimanto sutartį su Lenkija. 1433 jis sukurstė luckiečius pasiduoti Švitrigailai ir jo buvo paskirtas Lucko pilies komendantu ir jo vietininku Lucko žemėje. A. organizavo valuiniečius partizanus ir siuntė juos prieš Lenkijos valdomą Cholmo sritį, 1433 pabaigoje ir pats ją puolė, bet ties Hrubešovu, prie Bugo, buvo atmuštas. 1434 A. atsiuntė iš Lucko žigimantui pasidavimo laišką, žigi-mantas savo atsakyme jam pažadėjęs užmiršti savo pyktį, ir žadėjęs amžiniems laikams perleisti jam Lucką, o tuo pačiu laiku pasiuntė Goštautą užimti Lucko. Luckas perėjo Lietuvai, o nusivylęs A. vėl pasidavė Švitrigailai. Betarnaudamas Švitrigailai, A. nesiliovė kovojęs su lenkais. Kažkuriose kautynėse jis buvo Hryc-ko Kirdiejiaus sumuštas ir paimtas į nelaisvę. Atgavęs laisvę, jis nesiliovė priešinęsis lenkų veržimuisi į Valuinę. Jo mirties data nežinoma.

Aleksandras Karijoto sūnus, Gedimino vaikaitis, drauge su savo broliais Jurgiu ir Konstantinu gavo iš D. L. K. Algirdo valdyti Podolę. Karijoto sūnūs susiartino su Lenkijos karaliumi Kazimieru D. Kai tarp Liubarto ir Lenkijos karaliaus ėjo karas dėl Haličiaus ir Valuinės žemių, A. ir jo broliai palaikė Lenkijos pusę. Atėmus 1366 iš Liubarto Vladimirą Valuinėj, Kazimieras pavedė jį valdyti A. 1370, pasinaudoję A. nebuvimu Vladimire, Liubartas ir Kęstutis jį atsiėmė. A. po šio įvykio grįžo į Podolę. 1377, kai Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas puolė Liubarto valdomą Valuinę, A. veikė iš vieno su savo dėde Liubartu prieš lenkus ir vengrus. A. buvo priėmęs katalikų tikėjimą 1349 ar 1350. A. žuvo kovose su totoriais, spėjama a. 1380.

B. Paszkievoicz Polityka ruska Kazimierza Wiel-kiego 1923; J. Puzyna Korjat i Korjatovvicze — Ateneum Wilenskie 1930.

Aleksandras Narimanto sūnus, Gedimino vaikaitis, drauge su savo tėvu 1333 nuvyko kunigaikščiu į D. Naugardą. Pagal Gedimino sudarytą su naugardiečiais su-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai