Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/110

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


čio sujungtai galiai turėjo nusilenkti visi kiti broliai. Davę A. klusnumo priesaiką, jie pasiliko kiekvienas toje kunigaikštystėje, kurią buvo gavęs valdyti iš savo tėvo, ir valdė jas kaip aukščiausios valdžios pastatyti administratoriai. Kęstutis, neturėdamas did. kun-čio titulo, naudojosi suvereno teisėmis, galėjo savo valdomąsias žemes dalyti savo vaikiams be did. kunigaikščio patvirtinimo. Jis turėjo teisę savo valdžią perduoti savo sūnui, kurį bus pasirinkęs.

A. atėjo Lietuvos valdyti su politine programa, pareikšta tik 1358 A. atsakyme į imperatoriaus Karolio IV pasiūlymą krikštytis: sujungimas visų sričių, kur gyvena lietuviai, Lietuvos did. kun-čio rankose; Ordino panaikinimas Baltijos pajūry ir jo perkėlimas i stepes kovai su totoriais; vakarų nekliudymas Lietuvai užvaldyti visų rusų gyvenamų žemių. Lietuvos vakarų siena turėjusi prasidėti nuo Mozūrų, eiti Alnos upe, paskiau Priegliumi ligi Aismarių, Baltijos jūra ligi Dauguvos žiočių, o toliau į rytus Dauguvos upe. Tuo būdu visi Rytprūsiai su Karaliaučiumi turėjo pereiti Lietuvai. Rusija šioje prognamoje nebuvo laikoma lygiateise sritimi, bet turėjo būti lietuvių ekspansijos plotu. A. norėjo Įkurti Lietuvos imperiją rytų Europos lygumoje su vyraujančiu joje lietuvių elementu.

Karai su vokiečiais. Vokiečių ordinas buvo norėjęs išnaudoti vidujinės konsolidacijos trūkumą, pasireiškusį po Gedimino mirties. Pasinaudojęs nesantaika tarp Estijos vasalų ir jų siuzere-nų, Danijos karalių, ir įvykusiu estu sukilimu prieš svetimšalius valdovus, ordinas 1343 užėmė Estijos pilis —Revalį, Vezen-bergą, Veisenšteiną, Hapsalį, Narvą — tarsi Danijos karaliaus vardu. Kiek vėliau ordinas nusipirko Estijos provinc. Gaviją ir Virlandiją. Tais pat 1343 Kališe lenkų karalius Kazimieras ir ordino magistras Lu-dolfas Koenigas pasirašė taiką, kuria ord. pasiliko savo rankose Pamarį. Kulmo ir Michailovo žemes, Nešavos pilį, Orlovo ir Ogorino žemes, šitie laimėjimai pakėlė ordino vardą Europoje ir paskatino nepaprastai gausų svečių suplaukimą. Norėta Lietuvai suduoti toks smūgis, nuo kurio ji neatsigautų. A. paleido gandus apie savo pasiryžimą pulti Sambiją Prūsų žemėje, o pats susitarė su pasirengusiais sukilti prieš vokiečius latviais ir su didele ka-rilomene įsiveržė į Livoniją, sugriovė Tervetės pilį, paėmė Mintaujos ir Duobelės pilis, apiplėšė Rygos apylinkes, perėjo į Siguldos apskritį, paskiau į Turaldės ir Krimunos aps., visa apnaikino ir su grobiu grįžo. A. laimėjimas Livonijoje didžiulės kryžiuočių armijos akivaizdoje pavei- kė ordino svečius. Magistras buvo apkaltintas išdavimu ir atstatytas, svečiai grįžo namo. Naujas ordino magistras Dusemer ryžosi Lietuvą varginti dažnais, nedideliais, nelaukiamais puolimais. Įsiveržimai retai kada truko daugiau kaip 10 dienų. Ordino kariuomenė stengėsi tam tikrą sritį apsiausti, išgaudyti žmones, pagrobti gyvulius ir kilnojąmąjį turtą, trobesius sudeginti. Lietuviai pasienyje statė pilis ir puldinėjo abiejų ordinų žemes. Nuo 1345 ligi 1382 Prūsų ordinas padarė 66, Livonijos ordinas 30 įsiveržimų į Lietuvą. Tuo pat metu lietuviai buvo įsiveržę į Prūsų ordino žemes 31 kartą, į Livonijos 11 kartų. Gynimasis nuo ordino buvo Kęstučio rankose, A. ėjo jam į talką tik svarbesniais atsitikimais. Kautynės prie Stra-vės 1348 II 2 pasibaigė ordino laimėjimu. Jose dalyvavo A., Kęstutis ir žuvo jų brolis Narimantas. 1362 per Velykas vokiečiams pavyko sugriauti Kauno pilį, kurios komendantu buvo Kęstučio sūnus Vaidotas. A. ir Kęstutis vokiečių puolimo atremti neįstengė. 1365, pasinaudoję pabėgusiu pas ordiną ir ten apsikrikštijusiu Kęstučio sūnumi Butautu, gavusiu Enriko vardą, vokiečiai įsiveržę pasiekė Trakus ir Vilnių. Tuo metu buvo sudegintos Kernavės ir Maišiogalos pilys. 1377. A. mirties metais, ordino kariuomenė buvo pasiekusi Trakus ir Vilnių. Keršydamas už tai, A. įsakė Vytautui pulti vokiečius iš užpakalio. Jis sunaikino ordino maisto ir pašaro sandelius, ir ordino kariuomenė su dideliais nuostoliais grįžo į Įsrutį. Iš žymesnių lietuvių įsiveržimų minėtinos kautynės prie Rudavos pilies Sambijoje. 1370 II 17 Kęstučio vadovaujama kariuomenė įsiveržė iš Palenkio, A. iš žemaičių. Kautynėse krito ordino maršalas ir trys komtūrai, bet lietuviai pasitraukė nepaėmę pilies. Per visą A. viešpatavimo laiką vokiečiams nepavyko pasistumti į Lietuvą. Bet ir lietuviams nepavyko sutriuškinti vokiečių arba perkelti ordiną į Rusijos stepes.

Karų su rusais pobūdis. Dėl nuolatinių karų su vokiečiais lietuviams buvo būtinai reikalinga žmonių atsarga. A. ją matė rusų žemėse. Rusai buvo susiskaldę į daugelį savarankiškų valstybėlių, kurios savo aukščiausiu suverenu laikė totorių Auksinės Ordos chaną. Tai sudarė palankias sąlygas lietuvių viešpatavimui, su kuriuo buvo susijęs išsivadavimas iš totorių. Bet tam kliudė Maskvos kun-čiai, kurie stengėsi rinkti į savo valdžią visas rusų žemes. Jie sugebėjo patraukti savo pusėn totorių chaną. Be to, pas juos gyveno rytų bažnyčios metropolitas. Kovoje dėl viešpatavimo rytų Europos lygumoje A. turėjo neleisti stiprėti

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai