Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/112

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


valdžios ir sudarė sąjungą su Maskva prieš Lietuvą.

černihovoir Niaugardo Seversk d prijungimas. Po Briansko užėmimo prasidėjo černihovo ir Naugardo Seversko sričių užėmimas. Vyresnieji A. sūnūs valdė sritis Sožo ir Des-nos upynuose: Dimitras Brianską ir Trub-čevską, Kaributas Dimitras Naugardą-Se-verską ir černihovą, A. brolėnas, Narimanto sūnus Patr'ikijus, Starodubą ir Rils-ką. Į rytus nuo šių žemių valdė savarankiški Riuriko giminės kun-čiai, bet ir jie buvo arba sąjungoje su A. arba jo vasalai.

Kijevo užėmimas. A. prijungė prie Lietuvos ir Kijevo kun-ystę, kuri Gedimino laikais buvo politiniame Lietuvos protektorate. Valdęs Kijevą kun. Teodoras irgi vykdė Gedimino valią. Kijevo kunig-ystės dalys buvo jau prijungtos prie Lietuvos. Greičiausia Kijevas buvęs prijungtas prie Lietuvos 1363, kai buvo likviduota totorių valdžia Podolėje. Totorių chanui Birdi - beku’i 1359 mirus, Auksinė Orda suskilo į kelis savarankiškus vienetus. Savitarpio vaidai susilpnino totorių galybę ir leido A. atvaduoti iš jų ne tik Podolę, bet ir Kijevo kun-ystę ir įtvirtinti ten Lietuvos valdžią. Karioto sūnūs, nenorėdami ardyti nusistovėjusių socialinių santykių, viską paliko senoviškai, tik patys liko aukščiausi valdytojai Lietuvos vardu. Jiems teko dar su totoriais kovoti ir ieškoti pagalbos ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje.

Santykiai su lenkais. A. viešpatavimas Lietuvoje sutampa su jo brolio Liubarto kovomis su lenkų karalium Kazimieru Didž. ir jo įpėdiniu dėl Haličiaus ir Valuinės žemių. Žuvus 1340 paskutiniam Haličiaus ir Valuinės kun-čiui Jurgiui-Boleslovui, savo teisių toms žemėms pareiškė A. brolis Liubartas, kuris buvo vedęs Lucko kun-čio Leono dukterį. Pats žuvęs kunigaikštis buvo vedęs Gedimino dukterį. Giminiškumo ryšiai darė Liubartą vieninteliu Haličiaus ir Valuinės kun-čių įpėdiniu ir jis buvo juo pripažintas be pasipriešinimo. Bet šioms žemėms pareiškė pretenzijų Lenkijos karalius Kazimieras, kuris veikė dar 1239 su-susitarimu su Vengrijos karaliumi Liudviku. Į kovas dėl Haličiaus ir Valuinės buvo įsimaišiusios ir Lietuva, kuri rėmė Liubartą, Lenkija ir Vengrija. Totoriai palaikydavo čia vieną, čia antrą pusę. 1368 Kazimieras sudarė sutartį su vokiečių ordinu ir puolė Liubarto valdomas žemes. Jis atėmė iš Liubarto Vladimiro sritį. Liubartą užtarė A. su savo broliais, ir 1366 tarp A., Kęstučio, Jaunučio ir Liubarto, iš vienos pusės, ir Kazimiero bei jo neseniai įsigytų vasalų, Jurgio Narimantaičio ir Jur- gio bei Aleksandro Kariotaičių, buvo pasirašyta “amžinoji taika”. Pagal ją Vladimiro žemės rytinės dalys turėjo pereiti Liubartui, o vakarinės Kazimierui, Lucko žemė be pietų vakarų dalių pasilikti Liubartui, Cholmo ir Belzo žemės teko Jurgiui Niarimantaičlui, Kobrino žemė turėjo tekti A. Kazimieras turėjo atsisakyti nuo bet kurių pretenzijų Brastos ir Drohičino žemėms, kurias valdė Kęstutis. Tarp A. ir Kazimiero turėjo būti sudaryta puolimo gynimosi sąjunga. Karas tarp Liubarto ir Kazimiero vėl prasidėjo 1367. 1368 Jurgis Narimiantaltis nusikratė Lenkijos vasali-tetu. 1370 Liubartas ir Kęstutis atsiėmė iš Lenkų visą Valuinę. Mirus 1370 Kazimierui, Liubartas ir Kęstutis su Jurgiu Narimantaičiu, 1376 XI įsiveržė į pačią Lenkiją, plėšė jos žemes. Grįždami nusivedė 23 000 belaisvių. Jų tikslas buvęs at skirti Haličiaus žemes nuo Lenkijos. 1377 karalius Liudvikas su vengrų ir lenkų kariuomene puolė Liubartą ir Jurgį Na-rimantaitį. Jis veikė susitaręs su vok. ordinu, kuris tuomet puolė Lietuvą, šio žygio vaisiai: Liubartas atsisakė savo teisių Haličiaus žemėms ir pasiliko Valuinę, Belzo sritis buvo prijungta prie Haličiaus. A. po 1366 pats nedalyvavo žygiuose prieš lenkus. Jis mirė 1377, kada galutinai buvo išspręstas Haličiaus ir Valuinės kunigaikščių palikimo klausimas.

Algirdo santykiai su Didž. Na u gardu ir Pskovu. Naugarde vieni linko į Maskvos, kiti į Lietuvos kun-čio pusę. Gedimino nusiųstas į Naugardą kunigaikščiu jo sūnus Narimantas neišsilaikė. 1338 jis jau buvo Lietuvoje. Užpuolus 1338 Niaugardo žemes švedams, Narimantas negrįžo ir atšaukė ten pasilikusį savo sūnų Aleksandrą. Naugarde paėmė viršų maskvofilų partija, kuri pasikvietė Maskvos kun. Simaną. Tada A. su savo kariuomene pasirodė še-lonoje ir paskelbė naugardiečiams karą. Paėmė šeloną ir Lugą. Naugardiečių prieš jį pasiųsta kariuomenė pasitraukė nepriėmusi kautynių. Naugarde susirinkęs gyventojų susirinkimas (“vieče”) savo po-sadniką nužudė. Lietuvių partija atsipeikėjo. 1348 tarp A. ir naugardiečių buvo pasirašyta taikos sutartis. Nuo šio laiko Naugardo respublika svyravo tarp Maskvos ir Lietuvos politinės įtakos. Artimesni A. santykiai su Pskovu nusistatė dar 1341 — 1342, kai jis buvo pskoviečių pakviestas ginti jų nuo Livonijos ordino. Pasitraukus vokiečiams, pskoviečiai pasiūlė A. krikštytis ir pas juos likti, bet jis atsisakė ir pasiūlė jiems savo sūnų Vingaudą. šis buvo apkrikštytas Andriaus vardu ir pasiliko kunigaikščiu Pskove. 1342, mirus Polocko kunš-čiui Vainiui, kun-štis Andrius buvo

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai