Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/113

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


A. perkeltas į Polocką. Pskovą jis valdė per savo vietininkus. 1348 žuvus kovoje su Livonijos ordinu vietininkui kun-ščiui Jurgiui, pskovėnai atsisakė priimti iš Andriaus rankų naują vietininką. A. įsakė tuojau suimti visus Pskovo pirklius su jų prekėmis, arkliais ir vežimais ir paleido juos tik gavęs išsipirkimą.

Algirdo karas su Maskva. Lietuvos ir Maskvos politinių interesų skirtumas darė A. Maskvos kun-ščio priešu. A. talkininkais prieš Maskvą tebuvo Tverės kunigaikščiai, kurie anksčiau buvo patys turėję didžiųjų Vladimiro ku-ščių titulą. Maskvos kun-štis Jenas Kalita stengėsi Tverės kun-ščius padaryti sau priklausomus. Vienas jų Mykolas, Algirdienės Julijonos brolis, buvo Maskvos suimtas. Išsivadavęs iš kalėjimo, pradėjo su Maskvos did. kun-ščiu Dimitru kovą. A. rūpėjo ne tik palaikyti savo giminaitis, bet ir sunaikinti Maskvos kun-ščio galybė. Drauge su Mykolu jis padarė tris karo žygius prieš Maskvą. 1368 A. su Kęstučiu, Vytautu ir Tverės bei Smalensko jėgomis sumušė Miaskvos kariuomenę prie Trostnos upės (XI 21) ir prisiartino prie pat Maskvos, sudegimo ją ir jos apylinkes ir po trijų dienų grįžo. Dimitras buvo priverstas atsisakyti kištis į Tverės kun-ščių reikalus. 1369 Maskvos kun-štis atkeršijo tveriškiams. 1370 A. padarė antrą karo žygį prieš Maskvą. Pakeliui buvo sumušta Miaskvos kariuomenė prie Volokolamsko. A. šį kartą išbuvo 8 dienas prie Kremlaus. Bijodamas, kad neužkluptų Maskvos kun-ščio kariuomenė, kuri rinkosi Peremišliu-je, A. padarė su Dimitru karo paliaubas ir pasitraukė su dideliu belaisvių skaičium ir grobiu, šių laimėjimų ptadrąsintas Mykolas išsirūpino Aukso Ordoje did. Vladimiro kun-ščio titulą, bet įsiviešpatauti ten neįstengė. Tarp Mykolo ir Dimitro dėl did. kun-ščio titulo kilo trečias karas, kuriame vėl dalyvavo A. Kariuomenės susitiko prie Liubutsko 1372. A. pryšakinis pulkas buvo sumuštas. A. ir Dimitras padarė tiaiką ir grįžo kiekvienas sau. A. šia taika atsisakė .nuo bet kurios intervencijos į Maskvos ir Tverės kun-ščių santykius. Mykolas dar bandė kovoti su Dimitru, bet, nebegaudamas paramos iš A., buvo priverstas nusilenkti Maskvai ir atsisakyti nuo sąjungos su Lietuva.

Algirdo tikybinė politika. A., kaip ir Kęstutis, suprato, kaip glaudžiai krašto nepriklausomybė yra susijusi su tautos religija. Tikybinis tolerantas, jis leido savo vaikams krikštytis, kai juos skyrė rusiškųjų sričių valdovais, tačiau pats pasiliko ištikimas savo tėvų tikėjimui. Ne kartą iš katalikų pusės jam buvo siūloma krikštytis. Neatsisakydamas nuo pasiūlymo, A. reikalavo garantijų, kad krikštu nebus pasinaudota prieš lietuvių interesus. Tokių garantijų niekas nenorėjo duoti.

Nusistovėję kai kurie teigimai, esą 1347 buvę nužudyti Vilniuje trys rytų bažnyčios tikėjimo Išpažintojai ir 14 vienuolių pranciškonų, realaus pamato Lietuvos istorijoje neturi. Nė vienoje lietuvių kronikoje jokios žinios apie nužudymą nėra. Pirmos žinios pasirodė tik Maskvoje sudarytuose XVI a. metraščiuose beeinant karui tarp Lietuvos ir Maskvos, šios legendos atsispindėjo 1549 Maskvos bažnytiniame susirinkime, kai buvo kanonizuoti, kaip Lietuvos kankiniai, Antanas, Jonas ir Eus-tafijus. Tokio pat legendinio pobūdžio yra žinia apie 14 pranciškonų nužudymą Vilniuje. A. gerai suprato, kokią jėgą sudaro tikyba politikų rankose. Varžytynėse dėl įsiviešpatavimo rusų žemėse A. priešininkai, Maskvos kun-ščiai, turėjo tą ginklą, kad jų žemėse gyveno rytų bažnyčios metropolitas. kuris 1300 buvo persikėlęs iš Kijevo į Vladimirą prie Kliazmos. Maskvos kun-ščiai padarė jį savo įrankiu kovoje su kitais pretedentais į did. kun-ščio sostą. Dar pavojingesnių įrankiu galėjo būti metropolitas kovoje su kun-čiu nekrikščioniu. Gediminas buvo atskyręs Lietuvos rytų bažnyčią nuo gyvenančio priešingoje valstybėje metropolito. Lietuvos Naugarduke jau 1316 — 1317 buvo atskirtas Lietuvos metropolitas Teofilius, ši Lietuvos metropolija buvo uždaryta Rusijos metropolito Teognosto pastangomis 1328. Gedimino ir jo sūnaus Liubarto pastangomis 1337 —• 1338 buvo sudaryta Hialičiaus metropolija, į kurią įėjo Lietuvos Halič'iaus bei Valui-.nės žemės. Bet ir ši metropolija Maskvoje gyvenančio metropolito pastangomis buvo panaikinta 1347. Kova dėl viešpatavimo rusų žemėse buvo perkelta į bažnytinių reikalų sferą. Metropolitus skirti tegalėjo patriarchas, ir todėl priešininkai Visas savo pastangas nukreipė į Konstantinopolį. Lietuvos metropoliją uždarius, A. kreipėsi į Konstantinopolį, prašydamas ją atidaryti ir nusiuntė savo kandidatą Teodoritą. Kai Maskvos kunš-čio argumentai Konstantinopoly buvo daug „svaresni”, nepriimtasis Teodoritas nuvyko į Bulgariją pas Tir-novo patriarchą ir ten buvo įšvęstas met-tropolitu. Tas žygis paveikė Konstantinopolio patriarchą, kuris turėjo pats prašyti A. pašalinti „neteisėtai pastatytą” metropolitą, žadėdamas paskirti teisėtu būdu atskirą metropolitą Lietuvai. Lietuvos metropolitu buvo pašvęstas A. kandidatas Romanas. Tarp Maskvos metropolito Aleksejaus ir Romano kilo ginčas dėl Kijevo metropolitų katedros. Kijevas buvo priteistas Maskvos metropolitui. Nei A., nei jo

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai