Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/132

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


K. sostą įkelti Mykolą Olelkavičių, Vytauto vaikaičio Olelkos sūnų. Sužinojęs apie sąmokslą, Kazimieras nuskubėjo j Vilnių, paskyrė Kijevto vietininku Ivaną Chodko-vič'ių, kuris suėmė sąmokslo dalyvius. Jonas Alšėniškis ir Mykolas Olelkavičius už valstybės išdavimą buvo nuteisti mirti ir 1481 VIII 20 Vilniuje jiems buvo nukirstos galvos.

6) J u r g i s (m.1510) Aleksandro sūnus, 1508 Kijevo vaivada.

7) Mykolas Jono sūnus. Vytauto vietininkas Kijeve. 1422 pasirašė Melno sutarti su vokiečių ordinu. Švitrigailos kovos prieš Žygimantą 1433 vasaros pradžioje vadovavo Švitrigailos kariuomenei ir netoli Molodeonos sumušė Petro Manti-girdo vadovaujamą Žygimanto kariuomenę. Vėliau, patekus į nelaisvę Mykolo broliui Simanui, kuris Švitrigailos įsakymu buvo paskandintas Dauguvoje, Mykolas perėjo D. L. K. Žygimanto pusėn, bet 1433 pateko į Švitrigailos rankas ir greičiausia buvęs nužudytas.

8) Paulius (m. 1555 IX 4) vad. *r Algimantu. Aleksandro ir Sofijos Sudi-mantaitės sūnus. 1504 studijavo Krokuvos akad. 1507 paskirtas Lucko vyskupu. 1512 dalyvavo Laterano bažnyčios susirinkime Romoje. Gyveno Vilniuje, kaip ponų tarybos narys. Vienas turtingiausių Lietuvos ponų, turėjęs (1528 surašymu) siųsti į karą 122 kareivius. 1536 perkėlus į Poznanę Vilniaus vyskupą Joną iš Lietuvos kunigaikščių, P. A. buvo perkeltas iš Lucko Vilniaus vyskupu. Nors kaip tik tuo laiku Lietuvoje daugelį ponų ir miestiečių buvo patraukęs reformacijos sąjūdis, P. A. buvo manęs vyskupiją valdyti iš Lucko per savo generalinį vikarą lenką Joną Domanievskį, bet Vilniaus vyskupijos kapitula privertė jį vyskupiją tiesiogiai valdyti. Vilniuje apsigyvenęs, jis atstatė ir išpuošė per 1530 gaisrą nukentėjusią Vilniaus katedrą. Kovodamas su reformacija, jis bandė pavartoti XV a. Lenkijoje paskelbtus ediktus prieš husitus, bet tomis priemonėmis sąjūdžio negalėjo paveikti, juo labiau, kad jis buvo palaikomas įtakingiausių Lietuvos didikų. Jo kova su religiniais reformatoriais nebuvo sėkminga. 1555 II bažnyčios sutvarkymo reikalais jis buvo sušaukęs vyskupijos dvasininkų sinodą. 1542 iš D. L. K. Žygimanto II jis išgavo privilegiją, atleidžiančią Vilniaus kapitulą nuo priklausomumo pasaulinei valdžiai. Vilniaus katedroje jis atnaujino Vytauto gerbimą. Prieš savo mirtį jis sa-vo dvarus užrašė D. L. K. Žygimantui Augustui. 1558 šis tą palikimą pavedė vyskupo giminėms.

10) S i m a n a s (m.1533) Jono sūnus. Pasirašė 1401 Vilniaus aktą ir 1422 Melno ež. taikos sutartį. 1431 VI 19 su savo broliu Mykolu pasirašė Skirsnemunėje sąjungą su kryžiuočiais. Virtęs Švitrigailos priešu, organizavo prieš jį sąmokslą, kuris nuvertė Švitrigailą nuo sosto ir į jį įkėlė Žygimantą Kęstutaitį. 1433 prie Borisovo patekęs į Švitrigailos nelaisvę, šiam įsakius, buvo paskandintas Dauguvoje prie Vitebsko.

J. Wolff Kniaziowie litewsko-ruscy 1895; A. Bo-niecki Poczet rodow 1887.

Alsia 1) Ašmenos aps.upė, Berezos (Nemuno) deš. intakas, 54,5 km ilgio, žemupyje vad. Vyšniava. Teka pro Alšėnus ir Vyšnivą. Įteka į Berezą 8 km ilgio kanalizuotu ruožu ties Neravals. Vid. nuolydis 0,0012, baseino plotas 310 km2; vandens debitas maks. 60, vid. 2,0, min. 0,3 m3/sek. Didžiausias intakas iš deš. žygena 48,9 km ilgio.

2) Trakų ir Alytaus aps. upė, Verknės (Nemuno) deš. intakas, 34,1 km ilgio.

A. L. T. sutrumpinamas Amerikos Lietuvių Tarybos pavadinimas.

Altą Aula lotynizuotas Aukštadvario vardas, vartotas lotyniškuose XVIII a. Lietuvos raštuose.

Altaidai karbono geologinio laikotarpio kalnų grandinė, einanti nuo Altajaus į vak. Europą ir rytus, per Tian-šanio ir Kuenlunio kalnus į rytų Aziją.

Altairas (ar.) (alfa Aquilae) aro žvaigždyno šviesiausia žvaigždė. Ryškumas 0.9. Spalva balta. Atstumas 16 šviesmečių. Tatai viena iš artimiausių žvaigždžių.

Altaitas mineralas sulfidinės grupės, švinateluritas: PbTe; rastas Altajuje.

Altajus centrinės Azijos kalniai. 1) R u-sijos A. riogso viršum vak. Sibiro aukštumų. Pietvakariuose remiasi į Džun-garo vartus, rytuose pereina į Sajano kalnyną. Aukščiausi kalnai: Belucha 4540 m, Saigjulem 4000 m, Marka—Kul 3600 m. Amžino sniego riba 2500-3000 m aukštume. Klimatas kontinentalinis. Senieji vietos gyv. yra kalnų kalmukai, kumarinai, šor-cai, klrgyzai, selengitai, senosios altajų šeimos. A. randama vario, sidabro, aukso, geležies rūdos ir akmens anglies.

2) Mongolijos A. prasideda nuo Rusijos A. Altainurų virtine (4500 m) ir eina į Mongolijos vidurį. Plačios, dykos plokščiakalnės skiria pagrindinę virtinę nuo lygiagrečio kalnagūbrio. Pakraščiais kur nekur gyvena sėsliai.

Altamira Europos ledų gadynės žmogaus pėdsakų vieta Ispanijoj. 270 m ilgumo urvas netoli Santillana del Mar, 30 km į vak. nuo Santanderlo. Aurignacieno ir Magdelenieno laikų žmogus šiuo urvu naudojosi savo gyvenamai vietai. Urvo sienos ir lubos išpaišytos spalvotais ir gyvais tos gadynės gyvulių (bizono, briedžio, laukinių jaučių, arklių ir kiaulių) pa-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai