Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/166

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


piešė 11 paveikslų religinėmis temomis, iliustravo A. Mickevičiaus Poną Taaą ir Konradą Valenrodą, Kraševskio Kunigą ir šiaip nupiešė eilę paveikslų lietuviškomis temomis.

H. Dobrzycki, H. Piątkovoski Andriolli w sztuce i w žyciu spolecznem 1904.

Andrioniškis, kitaip Indrioniškis, Anykščių vi. Utenos aps. bžk., šventosios upės klonyje, čia keletą metų prieš II Pasaulinį karą andnoniškėnas inž. J. Morkūnas savo lėšomis pastatė mūro bažnyčią ir nuo to laiko A. virto parapija.

Andriukaitis 1) Motiejus Juozas (1840 Butkiškių k. Barzdų vl. — 1894 III 24 netyčia nusišovė Shenandoah, Pa.). Kiek pasimokęs Barzduose ir Griškabūdyje, 1869 išvyko į JAV, kur New Yorke ir Shenandoah, Pa., dirbo ūkyje ir anglių kasyklose. Paskiau Shenandoah, Pa. Susidėjęs su J. šliupu, virto jo sekėju, tikybiniais ir visuomeniniais klausimais. Slapyvardžiais Dragūnas, Kuzabas, M. J. A., Peikis, A. Sakalas, šarpus bendradarbiavo 1884—1885 Unijoje, 1885—1887 Liet. Balse, 1886 Aušroje (kor. iš Shenandoah, Pa., Nr. .10), 1890—1891 Vien. Liet., 1894 Naujoj Gadynėj.

2) (Pasivadinęs Andrzejevskiu) Pranciškus (m. 1885) Seinų vysk. prelatas. Baigė Varšuvos dvas. akad. Apie 1854 buvo ištremtas i Ust'iugą, grįžo 1856. 1858 Slavikų klebonas. 1868 kanauninkas ir pirmas Petrapilio kat. dvas. kolegijos Seinų vysk. atstovas. Kada vyskupas Lubienskis bandė tą paskyrimą atšaukti, A. būvio į Petrapilį prievarta žandarų išvežtas. Nuo 1873 prelatas scholastikas.

3) V 1 a d a s (1903 VIII 5 Kaune — 1936 VII 31 Kaune) rašytojas. Mokėsi Kauno pr. mokyklų mok. kursuose ir Mokytojų Profesinės Sąjungos Suaugusių Gimnazijoje, studijavo VDU teisių ir hum. mokslų fakultete 1920 dalyvavo Kauno šaulių žygyje prieš lenkus. 1920—1922 čin-k'ių—Medekšių pr. mok. mokytojas. Nuo 1922 dirbo šaulių Sąj. štabe, nuo 1930 Trimito red. padėjėjas. Ten pasirašinėjo slap.

Andrius Varguolis, Tadas žagaras, VI. Andriuška, V. K. ir kt. Išsp.: žvalgo užrašai 1929, Vytauto D. laikų istorinį romaną Audra žemaičiuose 1930, Kovų aidai 1931, rusų revoliucijos meto apysaką Kruvina laisvė 1933, Klaipėdos krašto lietuvių gyvenimo romaną Martynas Skroblas 1935.

Andrius apaštalas (šventė XI 30) šv. Petro brolis, žvejys iš Betsaidės. Evangeliją skelbė Bitinijoje, Sinopėj, Skitijoje, Trakijoje, Achajoje, net Kurdistane, Armėnijoje, Gruzijoje; Bizantijoje įsteigęs vyskupiją. Padavimas sako jį buvus 60 XI 30 Patrase nukankintą ant įstrižai sukalto kryžiaus (vad. Andriaus kryžiaus).

Andrius (m. 1398 XI 14) pirmasis Vilniaus vyskupas, neteisingai vadintas Wa-sillo. Gimęs Maž. Lenkijoje. Vienuolis pranciškonas. 1354 garsėjo Mazovijoje pamokslais, spėjama, kad ir Lietuvoje buvo misijonier’iumi. Savo politinę ir diplomatinę karjerą pradėjo prie Vengrijos karaliaus dvaro, karalienės Elzbietos nuodėmklausiu. 1370 VII 31 paskirtas Sereto (Moldavijoje) vyskupu, bet gyveno dau-gausia Lenkijoje. Lietuvos krikšto metu, įkūrus pirmąją vyskupiją, A. buvo perkeltas iš Sereto vysk. į Vilniaus katedrą. 1397 VI 3 jis įkūrė pranciškonų vienuolyną Lydoje.

Andrius—še Ii g a (m. 1491) 1466 studijavo Krokuvos akademijoje (Andreas Georgy de Wylna). Po Jono Lesavičiaus paskirtas ir 1481 VIII 27 popiežiaus patvirtintas aštuntuoju Vilniaus vyskupu. Po jo Vilniaus vyskupu buvo Vaitiekus Taboras.

Andrius (m.1399) D. L. K. Algirdo sūnus, a. 1320 gimęs iš pirmosios jo žmonos Marijos. Jo lietuviškas vardas nėra žinomas. 1342 Algirdas jį paliko Pskove ir ten jis buvo pakrikštytas A. vardu. Pskovė-nai pakvietė A. pas save, kad per jį gautų pagalbos iš Algirdo kovai su Livonijos ordinu ir su Naugradu. Bet jau tais pačiais 1342 A. grįžo pas Algirdą, kuris jį pasiuntė kunigaikščiu į Polocką. O Pskove paliktas A. vietininkas kun-štis Jurgis buvo ligi 1348, kada žuvo kautynėse. Kai A. jo vietoje norėjo pasiųsti kitą vietininką, pskovėnai atsisakė jį priimti. Tai buvo tolygu santykių nutnaukimui su Lietuva. Pskovas išėjo iš Lietuvos politikos orbitos. A. tepasiliko Polocko kun-ščiu ir tuo būdu buvo užėmęs vieną svarbiausiųjų Lietuvos administracinių vietų. A. kartais pats vienas su savo kunigaikštystės kariuomene puldavo Livonijos ordino pilis, pvz. 1373 Daugpilį. Vokiečių kronikininkai jį vadino net Polocko karaliumi. 1360 jis Lietuvai atkariavo Rževą, 1368 .nukariavo Chovračių ir Rodnią Smalensko kunigaikštystėje.

1377 Algirdui mirus, A., vyriausias jo sūnus, laikė save tiesioginiu Algirdo įpėdiniu. Sostui tekus Jogailai, A. tuojau pasidarė Jogailos priešas. Pulti Jogailą, kurį palaikė Kęstutis, A. buvo per silpnas. Taigi jis sugalvojo sudaryti prieš Jogailą nedraugiškų Lietuvai jėgų koaliciją, bū-

VI. Andriukaitis

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai