Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/167

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


tent Livonijos ordino, Maskvos, Naugardo bei Pskovo. Aplankęs Pskovą ir Naugar-dą, jis iš ten nuvyko pas Maskvos did. kun-štį Dlmitrą, kuris pasinaudojo A. atvykimu ir 1379—1380 žiemą pasiuntė prieš Lietuvą savo kariuomenę, kuri tačiau paėmė tik Trubčevską ir Starodubą. Akivaizdoje sudarytos prieš Lietuvą koalicijos, Jogaila su Kęstučiu stengėsi ją para-ližuoti. 1379 IX 29 Trakuose pas’irašė su vokiečių ordinu 10 metų paliaubų sutartį, o 1380 II 27 ir su Livonijos ordinu. Rytuose prieš Maskvą Jogaila sudarė koaliciją iš Aukso Ordos chano Mamajaus ir Riazanės kun-ščio Olego. Bet A. ir jo brolis Dimitras stojo Jogailos priešų pusėje. A. vadovavo Pskovo kariuomenei, o Dimitras Briansko. Jie dalyvavo kautynėse Kulikovo laukuose, kur totoriai pralaimėjo ir buvo visiškai sumušti. Kulikovo kautynėse polockiečiai nedalyvavo. 1381 Jogaila Polocką pavedė Skirgailai, bet A. turėjo ten jam ištikimą partiją, kuri Skirgailai pasipriešino. Polocko apsiautimo metu Jogaila buvo pašalintas ’iš D. L. K. sosto, o jo vietą užėmė Kęstutis, kuriam sutikus, A. grįžo į Polocką. Į savitarpio Jogailos ir Kęstučio, Jogailos ir Vytauto kovas jis nesikišo. Kai 1384 Jogailai susitaikius su Vytautu šis grįžo į Lietuvą, A. pasidarė aišku, kad jis Polocke negalės išsilaikyti. Ir 1385 X lt) jis pasirašė sutartį su Livonijos magistru, kuriam užrašė „visą savo Polocko karalystę” su sąlyga, kad ordinas gintų jį patį ir jo įpėdinius Polocke nuo priešų, kurie jį bandytų iš ten išvyti. Kai 1386 Jogaila išvyko į Krokuvą, A. tarė esant momentą tinkamą pradėti karo veiksmus prieš Lietuvos kunigaikštį. Jis puolė Lukomlę į p. r. nuo Polocko. Jį palaikė ir Smalensko kun-štis Sviatoslavas. Tuo pačiu laiku Livonijos ordino magistras, Lietuvon įsiveržęs, pasiekė net Ašmeną ir apiplėšęs 18 valsčių, grįžo su grobiu į Livoniją. Jogaila, Krokuvoje sužinojęs apie prasidėjusius Lietuvos šiaurėje karo veiksmus, paleido Skirgailą, Leng-vehį ir Vytautą, kurie Krokuvoje buvo laikomi įkaitais, ir nusiuntė juos į Lietuvą antpuoliui atremti. Tai sužinojęs, A. nutraukė karo veiksmus ir grįžo į Polocką. Tuo tarpu Lietuvos kariuomenė prie Vech-ros upės sumušė smalenskiečlus, bet A. Polocke nebepuolė. Tik 1387, Skirgailos vadovaujama, ji puolė ir Polocką, kuris ‘ir pasidavė Skirgailai. A. pateko į nelaisvę, buvo pasiųstas į Lenkiją ir ten laikomas Chencine. 1394 Vytautui, Vladimirui ir Skirgailai Algirda'ičiams laiduojant, A. atgavo laisvę ir išvyko į Pskovą, kuriame kunigaikščiu tuo laiku buvo jo sūnus Jonas. A. žuvo 1399 Vytauto kautynėse su totoriais prie Vorkslos. Andrius (m. 1323) Lietuvos kun-ščio Gerdenio sūnus, antrasis Tverės stačiatikių vyskupas. Pirmą kartą minimas Dievo Motinos Vienuolyno prie Sošos upės viršininku. 1289 ar 1290 jis Kijeve buvo įšvęstas Tverės vyskupu. Dėl plačiai tuo laiku stačiatikių bažnyčioje praktikuojamos simonijos, jis kovojo su rusų metropolitu Petru. Bet tai kovai esant nesek-mingai, A. 1315 atsisakė vyskupo pareigų ir grįžo į savo vienuolyną, kuriame ir mirė.

Andrius D. L. K. Algirdo vaikaitis, Kijevo kun-ščio Vladimiro trečiasis sūnus. Vytauto, Švitrigailos ir Žygimanto laiku aktyviai dalyvavo politikoje. Jo parašas yra po visomis svarbiausiomis tų laikų sutartimis. Tarp Žygimanto ir Švitrigailos prasidėjus savitarpio kovoms, A. palaikė Žygimantą. Prie Kazimiero Jogailaičio jis jau buvo nustumtas į trečiaeilius tarnybinius kunigaikščius. A. mirė a. 1457—1458.

Andrius (m. a. 1459) 1425 XII 21 buvo paskirtas Lucko vyskupu. Dalyvavo 1429 Lucko suvažiavime. Vytautui mirus, 1431 VI Skirsnemunėje drauge su Vilniaus ir žemaičių vyskupais pasirašė Švitrigailos sutarties su kryžiuočių ordinu aktą. Kai tarp Žygimanto ir Švitrigailos prasidėjo kovos, A. palaikė Žygimantą.

Andrius iš Stirlando kalavijuočių ordino Livonijoje landmeisteris. 1247 atvyko į Livoniją. Kovai prieš Latvijos ir Lietuvos gyventojus suspietė Visus Livonijos feodalinius valdovus, vyskupus ir Danijos karaliaus vasalus-Revelio riterius. Kalavijuočiai, siekdami nukariauti žiemgalius ir žemaičius, ėmė plėšti jų žemes. Apie 1248 žiemgaliai buvo priversti pasiduoti ir mokėti vokiečiams duoklę.

Pasinaudojęs vykstančiomis Lietuvoj savitarpio kovomis tarp Mindaugo iš vienos pusės ir Tautvilo, Erdvilo ir Vykinto ir iš antros, siekdamas pašalinti Mindaugą ir jo vietoje pastatyti Tautvilą, A. su kalavijuočių kariuomene įsiveržė į Lietuvą ir, nusiaubęs Nalšėnų žemę, puolė kitas Mindaugo valdomas sritis. 'Nepavykus paimti Mindaugo tvirtovės, A. atsitraukė į Livoniją. Kadangi Mindaugo padėtis vis buvo sunki, tai jis per pasiųstus Rygon pasiuntinius, pasiūlė taikintis. Livonijoje tuo laiku buvo susidariusios dvi partijos: vienai vadovavo taikos su Mindaugu šalininkas A., kitą partiją sudarė priešinga taikai su Mindaugu Livonijos dvasininkija, o dar skyrium stovėjo Rygos arkivyskupas Albertas Sauerbeer. Tačiau taikos su Mindaugu klausimą laimėjo A. labiausiai dėl to, kad ordinui pasidarė aišku, jog atviroje kovoje jis negalėsiąs Mindaugo nugalėti ir, be to, jis stengėsi užgriebti juo daugiau žemių nesidalijant gnobiu su

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai