Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/170

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


kurią Maskva buvo atplėšusi nuo respublikos. Miaskvos caras pasižadėjo nebesiti-tuluoti Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir Podolės ir Valuinės kunigaikščiu. Už-paragės kazokų sičė turėjo būti valdoma abiejų susitariančių pusių, o patys kazokai turėjo tarnauti tiek Maskvai, tiek ir respublikai, kariaujant su totoriais ir turkais. Maskva sutiko paleisti paimtus į nelaisvę karius ir visus civilius, bet ligi amžinos taikos pasirašymo nesutiko paleisti nelaisvėn išvestų žemdirbių. Tarp abiejų valstybių turėjo prasidėti normalūs prekybos santykiai. Tą sutartį 1667 X 21 ratifikuodama, Maskva pasižadėjo už atimtas ir Maskvos kariams išdalytas žemes sumokėti 200.000 rublių. Tačiau ne visi A. T. nuostatai buvo įvykdyti. Kijevo Maskva negrąžino. Laikinosios karo paliaubų sutarties nuostatai buvo patvirtinti 1686 VI 18 amžinosios taikos, kuri galiojo ligi pirmojo respublikos padalijimo antroje XVIII a. pusėje.

Andruševičius 1) Jonas (m. 1579). 1526 studijavo Krokuvos akad. 1544 Vilniaus kanauninkas, 1545 Kijevo, 1555 Lucko vyskupas.

2) Mikalojus (m. 1548) 1542 Jono Hlebavičiaus sekretorius sudanant su Maskva septynerių metų karto paliaubų aktą. Nuo 1544 dalyvavo lietuvių lenkų sienų komisijoje.

Andruškevičius 1) Aleksandr as (a. 1812 — 1868 XII 13 Paryžiuje) 1831 Lietuvos sukilimo dalyvis, paskiau emigrantas, demokratų draugijos narys. 1863 sukilimo metu grįžo į Užnemunę ir vadovaudamas savo organizuotam sukilėlių būriui sėkmingai kovėsi su rusais 1863 IV 1 (ar IV 9) ties Zapyškiu. Paskiau iš Marijampolės aps. perėjo į Augustavo aps. ir čia stojo visų Suvalkų krašte veikusių sukilėlių būrių priekyje, būdamas Augustavo vaivadijos sukilėlių vyriausias vadas. 1864 antrą kartą emigravo į Paryžių.

2 Jonas (m. 1502 V 30). Kilimo iš Vilniaus srities. 1470—1478 studijavo Krokuvos akademijoje, Vilniaus kanauninkas, 1491 XII 2 — 1502 Lucko vyskupas.

3) P o v i 1 a s (1806 — 1892). Baigęs seminariją Tikocine, 1829 įšv. kunigu. Lomžos klebonas ir dekanas. 1863 Seinų seminarijos regensas, 1867 Seinų vyskupijos prelatas. 1868 išvežant maskoliams vyskupą Lubienskį, šis paskyrė A. vyskupijos oficiolu. Lydėjusiems žandarams vysk. Lubenskį kelyje nunuodijus, A. buvo išrinktas vyskupijos administratoriumi, kuriuo buvo ligi 1872, kada vyskupu buvo paskirtas Vierzbovskis. Po to išsikėlė į Lomžą, kur buvo vienuolynų vizitatorium.

4) Autorius lietuviško - lenkiško rankraštinio žodyno, kurį savo rankose turėjo Akelaitis prieš pabėgdamas iš Lietuvos. Nors to žodyno autoriaus vardas nėra nurodytas, bet, greičiausiai, tai buvo tas pats Pranas A., kuris 1857 ir 1858 iš Laukuvos siuntė Ivinskio kalendoriui pasakėčias Gaidys ir šuo, Vilkas ir avikailis, Meška ir bitys, Piemuo melagis ir kt.

Anduliai Klaipėdos aps. Kretingalės vi. kaimas. Prie jų yna būdingi Klaipėdos krašto senai kultūrai piliakalnis ir III—IV ir VI—VIII a. senkapiai.

Andziulaitis Juozas (1864 XII 12 Gaist-rių k. Antanavo vi. Marijampolės aps. — 1916 II New Britain, Conn.) aušrininkas, poetas ir publicistas. Baigė Veiverių mok. seminariją. Mokytojavo Garliavoje ir ten su J. Mačiu ir K. Sakalausku priklausė K. Aglinskio kuopelei, palaikiusiai Aušrą. Nuo 1884 J. A. Kalnėno slapyvardžiu ėmė spausdinti Aušroje eilėraščius (Mirus Keistucziui, Pas nelaimingą brolį, baladė Ieva ir kt.). Rinko ir tautosaką ir 1885 Tilžės Mitteilungen d. Litauischen Literarische Gesellschaft išsp. Atlužius isz Lietuvos padavimu, Surpiliai (su pasaka apie Eglę, žalčių karalienę), 1887 Laidotuviu pamokslą vartojamą žiamaitijoje laike iszleidimo lavono isz namų. Nesutikęs mokytojauti ne Lietuvoje, A. išsikėlė Tilžėn ir suredagavo paskutiniuosius 1886 Aušros numerius (N. 5 ir 6). 1886 išleido 10 p. Bitininkystę. Aušrai sustojus, A. 1886 išvyyko į JAV. Bendradarbiavo šliupo Lietuviškajame Balse 1885 — 1889, Apšvietoje 1892 — 1893 ir Vienybėje Lietuvininkų, kurią redagavo nuo 1890 N. 11 ligi 1892 V 10 N. 19. Pasireškęs čia laisvamaniu, kun. A. Burbai reikalaujant, leidėjo J. Paukščio buvo iš redaktorių atleistas. Be straipsnių ir eilėraščių A. davė čia ir visą eilę vertimų iš Mickevičiaus, Mau-passant’o, Gogolio, Richepino ir kt. 1891 atskirai išleista jo išversta Freemano Europos istorija. Tais pačiais metais gavęs iš

E. Volterio Valančiaus Pasakojimų Antano Tretininko originalinį rankraštį, jį išleido, bet spausdindamas „pertaisė žia-maitiszką būdą raszymo pagal abelnai vartojamą sziądien liet. raszybą” ir tuo būdu Valančiaus rankraštį sudarkė. 1895 baigė Baltimorėje mediciną ir daktaravo. Vedęs svetimtautę, ilgainiui visiškai nutolo nuo lietuviško darbo.

Andziulis 1) Jonas (1866 X 30 Smali-nyčios k. Paežerių vi. Vilkaviškio aps. — 1927 IV 27). Baigęs Suvalkų gimn. ūkininkavo. 1906 Paežerių vi. viršaitis, 1910 — 1914 Vilkaviškio, Paežerių, Gižų taikos teisėjas, 1918 Paežerių vi. komiteto pirmininkas. 1920 St. Seimo narys ūkininkų sąjungos frakcijoje. Ligi 1927 Vilkaviškio aps. valdybos pirm. Jo rūpesčiu įsteigta Vilkaviškio ligoninė, senelių prieglauda ir kt.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai