Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/186

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Elazabeth B. Browning (1806—1861), F. Fritzgerald (1809—1883), prerafaelitai - D. G. Rosetti (1828—1882), Christina Rosetti (1830—1894), W. Morris (1834—1896), A. Ch. Swinburne (1837—1909) ir kt.; romanistai Ch. Dickens (1812-1870), W. Tacke-ray (1811—1863), seserys Charlotte (1815-1855) ir Emily (1818—1848) Bronte, G. Eliot (M. A. Evans) (1819—1880), R. L. Stevenson (1850—1894). Kiti minėtini prozos rašytojai Th. Carlyle (1795—1881), Th. Macaulay (1800—1859), J. S. Mill (1806— 1873), J. Ruskin (1819—1900) ir kt.

XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios literatūroje iškyla visa eilė plataus masto romanistų. Minėtini: G. Meredith (1828—1909), Th. Hardy (1840—1928), O. Wilde (1856— 1900), J. M. Barrie (1860—1927), S. Butler (1835—1902), A. Conan Doyle (1869-1930), R. Kipling (1865—1936), H. G. Wells (1866 —1946), A. Bennet (1867—1931), J. Galsworthy (1863—1933), J. Conrad (Korze-niowski (1857—1924), J. D. Beresford (1873 —1947), F. M. Ford (1873—1939), W. L. George (1882—1926), W. J. Locke (1863— 1930), L. Merrick (1864—1939), G. Moore (1852—1933), F. A. Steel (1847—1929), H. Walpole (1884—1941), V. Woolf (1882— 1941), J. Joyce (1881—1941), D. H. Lawrence (1885—1930), K. Mansfield 1888— 1923), G. K. Chesterton (1874—1936), Jerome K. Jerome (1859—1927) ir kt.; dramaturgai: B. Shaw (1856—1951), R. Bridges (1844—1936), A. W. Pinero (1855— 1934), H. A. Jones (1851—1929), J. M. Barroe (1860—1937), H. Granvile-Barker (1877—1946) ir kt.; poetai: G. M. Hopkins (1844—1898), F. Thomson (1859 — 1907), W. B. Yeats (1865 -1939), J. Mansfield (g. 1878), R. Brooke (1887—1915) ir kt.; kritikai: E. Gosse (1849—1928), H. Ellis (1859 —1939), J. Drinkwater, taip pat poetas ir dramaturgas (1882—1937) ir kt.

Iš jų Kipling, Galsworthy, Shaw ir Yeats apdovanoti Nobelio lit. premija.

XX a. pirmoje pusėje, kai pačioje savo kūrybos aukštumoje buvo daugelis amžiaus sąvartoje iškilusių rašytojų, pasirodė nauji autoriai, kurie šiandieną atstovaują naująją anglų literatūrą: romanistai ir prozos rašytojai — S. Maugham (g. 1874), A. J. Cronin (g. 1896), Aid. Huxley (g. 1894), Ewelyn Waugh (g. 1903), James Hilton (g. 1900), Hilaire Belloc (1870—1953), Gra-hame Greene (g. 1904), G. Orwell (1903— 1950), J. Lehman (g. 1907) ir kt.; poetai— Walter De la Mare (g. 1873), Alfred Noyes (g. 1880), Dr. Edith Sitwell (g. 1887), T. S. Eliot (g. 1888), kartu ir dramaturgas, gavęs Nobelio premiją; ir visa eilė šiame šimtmetyje gimusių autorių, kurie anglų poezijai davė naujų laimėjimų: Roy Campbell (g. 1902), C. Day Lewis (g. 1904), W. H. Auden (g, 1907), Louis Mac Neice (g.1907), Stephen Spender (g. 1909), Dylan Thomas (g. 1914), vienas ryškiausių moderniosios poezijos atstovų, ir kt.

W. Y. Tindall Forces in Modern British Literature 1947.

Anglų menas. Architektūra. Krikščionybei Anglijoje plintant, pradėta statyti bažnyčių, kurios nuo X a. gavo italų Rave-nos bažnyčios architektūros įtakos. 1066 Angliją nukariavus normanams, su jais atvykę dvasininkai atnešė ir romanišką stilių, kuris, susiliejęs su vietinėmis architektūrinėmis tradicijomis, sudarė naują nor-manišką stilių, ryškiausiai atstovaujamą Winchesters (1079 — 1193) ir Norwicho (1096) katedrų. XII a. pereinama iš nor-maniško stiliaus Į ankstyvąją gotiką, kuriai pavyzdžių imta iš prancūzų gotikos. Jos aiški įtaka matyti Peterborough katedros (1239—1235) skliautuose. Wellso katedra (1225—1240) jau turi dviejų bokštų gotikinį fasadą. Anglų ankstyvosios gotikos gražiausiu atstovu laikoma Salisbury katedra (1220—1260). Prancūzijos gotikos pavyzdys yra 1245 prad jta statyti Westminsterio abatija Londone. Tuo laiku jau susiformavo ir anglų gotika, kurios gražiausiu pavyzdžiu laikoma Henriko VII koplyčia Winchester^ abatijoj, o pasaulinei architektūrai būdinga Warwicko pilis. Gotika liko mėgiamiausiu Anglijos stiliumi, bet jau nuo XVI a. jaučiamas ir Italijos renesanso dvelkimas. Nuo XVII a. renesansas pradeda plačiai skverbtis į anglų architektūrą. To laiko būdingiausias pastatas yra Londono Whitehall rūmai, kuriuos pastatė Inigo Jones (1572—1652); bet vis dėlto ir Jones, ir to paties laikotarpio architektas Ch. Wren (1632 — 1723) nebuvo dar visiškai laisvi nuo gotikos įtakos. Wren, prancūzų renesanso įtakos turįs architektas, pasireiškė po 1666 Londono gaisro. 1670—1711 jis pastatė Londono šv. Povilo bažnyčią. Ir dar visą XVIII a. anglų architektūra gyveno Jones’o ir Wren’o sukurtomis klasikinėmis tradicijomis. Earokas mažai palietė anglų architektūrą, o prancūzų rokoko stiliaus Anglijoje visai nematyti. Iškilo neo-klasikinio stiliaus atstovai architektai: T. Archer (m. 1743), pastatęs Birminghamo ir Westminsterio bažnyčias, J. Gibbs (1628 —1754) pastatęs barokinę bažnyčią Londone, J. Soane (1750—1837) pastatęs Londiono biržą ir Anglijos banką, R. Smirke (1781— 1867) pastatęs British Museum rūmus. Pirmoje XIX a. pusėje ir architektūrai turėjo įtakos romaniškoji srovė, kuriai čia ryšk-kiai atstovavo A. Pugin (1812—1852) ir Ch. Barry (1795—1860), sukūręs Anglijos parlamento rūmus. Vėliau kartu su nauja statybine technika įsigali naujoviškos architektūrinės kryptys.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai