Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/187

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Skulptūra gana anksti pasireiškė anglosaksų akmens kryžiais prie kelių. Vėliau bažnyčių pagražinimuose įsigali romaniškoji skulptūra. XI a. atsiranda primityvūs skulptūriniai antkapiai. Jų skulptūra tobulėja XIII a. ir antrojoje XIII a. pusėje ir kontinento meno veikiama pasiekia gana tobulos formos. Nors XIV a. pastebima ir gotikinės skulptūros įtaka, bet greitai vėl grįžtama prie primityviškumo. XV a., vad. statmeniškam stiliui architektūroje pašalinus skulptūrą iš bažnyčių, skulptūra reiškiasi vien antkapiniuose paminkluose. Ir čia Burgundijos meno įtaka skulptūron įneša realizmo bruožų. XVI a. pirmojoje pusėje Anglijoje dirba daugiausia italų skulptoriai, pvz. P. Torrigino (1470 — 1528), sukūręs karaliaus Henriko VII ir jo žmonos antkapius VVestminsterio katedroje. XVI a. antrojoje pusėje, be italų, dirba vokiečių ir olandų skulptoriai. Be antkapinių paminklų, jie dar puošia skulptūromis bažnyčių angas ir privatinių rūmų židinius, žymiausias to laiko skulptorius N. Stone (1586 — 1647); vėliau iškyla ir anglų skulptoriai: F. Bird (1667 — 1731), J. Bionel, G. Gibbons (1648—1721), pirmutinis renesanso dvasios skulptorius. XVIII a. pirmoj pusėj geriausieji Anglijos skulptoriai vis dar yra svetimšaliai. Jų tarpe iškilo prancūaas L. F.Pduhillac (1695—1762), tarp kita ko sukūręs Newto.no paminklą Cambridge. Skulptoriai: T. Beach (1735— 1805), J. Nollekens (1737—1822) 'ir J. Ba-con (1740—1799) grįžta prie antikinių formų. XIX a. anglų skulptūrai daro didelę įtaką kontinento, ypač prancūzų skulptūra. Iš to laikotarpio žymesnis tėra J. Gib-son (1790 — 1866), vad. anglų Thorwald-senu. Naujausių laikų minėtini skulptoriai: M. H. H. Armstead (1828-1905), Th. Brocks (1847 — 1922), E. O. Ford (1852 — 1901), A. Gilbert (1854 — 1934), G. Frampton (1860—1928) ir kt.

Tapyboje anglai ankstyviausiai pasireiškia rankraštinių knygų iliustravimu. Jru VII — X a. rankraščių miniatūriniai ornamentai ir šventųjų vaizdavimas įgauna būdingų anglosaksų tapybos stiliaus bruožų. XI—XII a. tie bruožai jau pranyksta, o anglų vienuoliai, knygų iliuminatoriai, dar ne greit pasisavino kontinento kinygų puošimo stilių, kuris Anglijoje tepasireiškė tik didesniu spalvų turtingumu.

XII a. antrojoje pusėje atsiranda freskų tapyba bažnyčių ir didikų pilių sienoms puošti. XIV a. atsiranda bažnyčiose Vitražai. XV a. iškyla portretinė tapyba, žymiausiu vitražu laikomas 20 m aukščio Yorko katedros langas.

XVI a. tapyboje įsigali svetimšaliai: Toto dėl Nunciata, H. Holbein ir kt., XVII a. Rubens, Van Dyck, A. Verrio, bet savaime, kad ir Anglijoje sukurti jų paveikslai priklauso ne anglų, bet olandų, italų ir kt. menui. Vien miniatiūrinių portretų srityje pradeda dirbti ir anglai: P. Oliver (1594—-1654), J. Hoskins ir kt., bet labiausiai pasireiškė šveicarietis J. Petitot (1607—1691). Anglai daugiausia kopijavo svetimų sukurtus portretus. Iš tų kopijuotojų labiausiai buvo žinomas G. Jameson (1586 — 1644). Antroj XVIII a. pusėje, neturėjusi savarankiškų tradicijų anglų tapyba, pradėjo šuoliais kilti. Pirmi anglų mano pražydėjimo reiškėjai buvo: V. Hogarth (1697 —1764), R. Wilson (1713—1782), J. Reynolds (1723 —1792), Th. Gainsborough (1727—1788) ir G. Romney (1734—1802). Jų tapyba jau naujoviška. Jie turėjo įtakos ir visai kiek vėlesnio laikotarpio ir apskritai tapytojų plejadai: T. Lawrence (1769 — 1930), J. Hoppner (1759 — 1810), B. West (1738 — 1830), D. Wilkie (1785 — 1841), J. Crome (1769—1821). Paskutinysis sudarė vad. ONTor-wicho mokyklą. Peiaažistas V. Turner (1775 —1851) laikomas vienu didžiausių to laiko peizažistų koloristų. XIX a. iškilo vad. pra-rafaelitų grupė: D. D. Rosetti (1828-1882), H. Hunt (1828-1910), J. Everett Miliais (1821-1906). Jų pirmatakas Madox Brown (182.1—1893) skelbė, kad meno priemonė esanti tiesa o jos esmę sudarą sielos išgyvenimai. Rosetti, Hunt ir Miliais 1848 buvo įsteigę vad. „prarafaelitų broliją” (Prara-phaelite Brotherhood), siekusią meną pakreipti prieš akademines tradicijas, šioje kovoje juos smarkiai parėmė ir J. Ruskin. Dar toliau ta kryptimi nuėjo Burne Jones (1833-1900). Ilgainiui prarafaelitus pakeitė impresionistai J. Whistler (1832-1903) savo kūrinių pilkai sidabriniais tonais su- Peterborough katedra

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai