Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/244

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


grindų dekoratyvinis graikiškas elementas čia buvo žymiai praturtintas ir paįvairintas, nors dėl to labai dažnai nusikalsta gryno meno pradams. Iš romėnų A. paminklų išsiskiria šventyklos, termos, bazilikos, teatrai, amfiteatrai, triumfo arkos ir kt.

Krikščioniškoji A. vystėsi dviem srovėmis: vakarų, ligi Karolio Didžiojo laikų, vad. senovės krikščioniškąja A., 'ir rytų, arba biziantine A. Jų raidai dideliausios įtakos turėjo trys centrai: Roma, Ravena ir Konstantinopolis, ši A. kokios naujos formos nesukūrė. Vakarų bažnyčių statybos prototipu buvo Romos senosios bazilikos, net ir pačios bažnyčios buvo bazilikomis vadinamos. Tai buvo pailgas stačiakampis trijų navų su apskrita absida altoriui. Bazilikų buvo puošnus tik vidus, o jų išorė gana kukli, be jokių papuošimų. Kitas bazilikos tipas buvo apvalus, su bo-nla viršūnėje. Bizantinė A. vystėsi iš pa- statų su boniomis, tik jų statybos pagrindai buvo imami iš Azijos, kur jau asirie-čiai ir persai žinojo bonias. Vėlesnis bizantinis pastatas buvo šiaip statomas: planą sudarydavo lygiašonis kryžius, jo centras dengiamas bania, kuri iš dalies atsiremdavo sienų, iš dalies kampuose buvo paremiama trikampio formos sferinių skliautų. Nors ir čia vartotos kolonos, bet jos neturėjo tos konstruktyvinės reikšmės, kaip Graikijoje ir Romoje, o vaidino vien dekoratyvinį vaidmenį. Būdingiausieji krikščioniškosios A. pastatai, tai bazilikinio tipo šv. Povilo bažnyčia Romoje, centrinio tipo šv. Vitalio bažnyčia Ravenoje ir bizantinio tipo šv. Sofijos bažnyčia (paversta mahometonų mečete) Konstantinopolyje. Turkams Konstantinopolį nukariavus, bizantinė A. čia išnyko, o toliau klestėjo Gruzijoje, Armėnijoje, Serbijoje, Rusijoje. Ten vietomis į ją įneša nemaža vietinių atmainų.

IX a. vak. Europa sukūrė romaniškąją A., kuri XII a. pradžioje užleido vietą gotikinei. Romantiškoji A. gyveno Romos tradicijomis. Statybine medžiaga vartota tik tašytą akmenį; tai leido plačiai vartoti archltravą, lanką ir navoms dengti skliautus. Likusi bazilikinė romaniškojo plano bažnyčia dėl laukų ir skliautų iš išorės pasidarė sunki, masyvi ir didinga, nors jos du pryšakiniai arba keturi šoniniai bokštai, kartais ir bonia, per kryžmą lyg ir stiebėsi aukštyn. Kiekviename krašte pasisavinusi kiek vietinių, ypač dekoratyvinių elementų, romaniškoji bažnyčia paplito beveik vištoje Europoje. Būdingiausi jos pavyzdžiai: Notre Dame bažnyčia Poitiers Prancūzijoje, Bambergo ir Koelno bažnyčios Vokietijoje, Pizzos katedra Italijoje. Tas pats stilius vyravo ir to laiko pilių bei vienuolynų statyboje.

XII—XV a. vak. Europoje vyravo gotinė A. Jos pagrindinė savybė buvo pastangos visa suvesti į stačias linijas, mažiausiai vartojant gulsčių, išreikšti viską judesiu, nepaliekant ramių, inertinių masių, visus santykius kiek galima ištęsti, paliekant statybinės masės tik tokį minimumą, kuris yra reikalingas visumos įspūdžiui sudaryti. Tam pasiekti gotikinė A. vartojo strėlinę arką, stulpus, kontraforsus, ir arką, atramą. Kolonos č'ia jau nėra atramos, bet visaip išskaidomos, kad sudarytų judesio įspūdį. Sienų lieka tik minimumas, žymia dalimi jas pakeičia dideli siauri langai. Ir dėlto pastatas nesudaro didelės masės, bet smulkiausio mezginio įspūdį. Tos statybos pavyzdžiai: Paryžiaus Niotre Dame katedra, Paryžiaus Sainte Chapelle bažnyčia, Koelno katedra, o pasaulietinės gotikos statybos pavyzdys Cluny muzėjus Paryžiuje.

Nors italai ir pastatė gotikinę Milano katedrą, bet jau nuo XV a. pradžios pradėjo ieškoti naujų formų. Ir čia, Florencijoje, užsimezgė naujoji r e n e s a n-s o gadynės A. forma, kurią pirmas pri-

Sv. Petro bazilika Romoje

Florencijos katedra (Renesanso stilius)

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai