Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/265

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


teikęs vertingų žinių apie senovės muziką. 1652 pirmą kartą išsp. lotyniškas vertimas.

Aristion I a. pr. Kr. graikų politikas ir filosofas, suvedęs atėniečius su Ponto karaliumi Mitridatu prieš romėnus ir dėl to, Sullai paėmus Atėnus, nužudytas.

Aristippos vyresnysis (g. a. 430 pr. Kr. Kirenoje) graikų filosofas, Sokrato mokinys, kireniečių mokyklos kūrėjas, senovės hedonizmo atstovas. Pasak A., aukščiausias gėris esąs dabartinio momento jausminis pamėgimas. Tinkamai juo naudotis mokąs vien išmintingasis, kuris save valdo ir visur, laimėje ir nelaimėje, išlaiko dvasios pusiausvyrą ir giedrą. Pažinimo teorijoje A. laikėsi subjektyvizmo.

Aristobulos II a. pr Kr. Aleksandrijos žydų filosofas, Egipto valdovui Ptolomėjui VI Filometoriui įteikęs raštą, kuriame mėgino įrodyti, jog Mozės knygos (Pentateu-chos) buvusios Pitagioro, Sokrato ir Platono mokslo šaltinis, lygiai, kad ir Orfėjus, Homeras ir Hesiodas sėmėsi žinių iš tų pačių šaltinių. Jo kryptis atgijo Filono filosofijoje.

Aristodemos IV a. pr. Kr. graikų skulptorius, spėjamas Romoje išlikusios Ezopo statulos autorius.

Aristófanes l)iš Atėnų (a. 455— 388 pr. Kr.) didžiausias graikų komedijų rašytojas. Iš jo parašytų 44 komedijų, išliko 11 ir kai kurių kitų nuotrupos. Išliko: Acharnes 425, Hippes 424, Nefalai 423, Sfe-kes 422, Eirence 421, Ornites 414, Lysistra-te 411, Tesmoforiakusai 411, Batrachoi 405, Ekklesiakusai 389, Plutos 388. Politikoje, religijoje ir mene A. pajuokdavo visus novatorius. Ypač buvo išgarsėjęs jo laikų Atėnų ctamokratijos vadų puolimais ir kova prieš sofistus. Pirmą kartą A. komedijos buvo išsp. Venecijoje 1498. Geriausias komentuotas A. komedijų leidimas J. van Leeuweno 1893—1906. Fragmentai surinkti Kocko Comicorum atticorum fragmenta 1880. Lietuviškai P. Gaučys 1930 išv. Debesis.

J. van Leenwen Prolegomena ad Aristophanem 1908; Gilbert Murray Aristophanes 1933.

2) A. i š Bizantijos (a. 260— 180 pr. Kr.) Aleksandrijos bibliotekos direktorius, gramatikas, kritikas, parašęs komentarus Homerui. Laikoma, kad jis pirmas pavartojęs kirčius ir skyrybos ženklus. Jo raštų fragmentus išsp. 1848 Nauck.

Aristokratas (gr.) besijaučiąs ar kitų laikomas pakilęs aukščiau šiaip Visuomenės dėl savo kilmės (didesnysis bajoras, didikas), turto ar visuomenės padėties (aukštas valdininkas). Kartais kalbama ir apie dvasios A. (mokslininkas, menininkas, šiaip kilnus žmogus).

Aristokratija (gr. aristos — geriausias, kratia — valdžia, galia). Valstybės valdy- mo forma, kai valdžia priklauso ne visa'i tautai, bet tam tikram „geriausiam” luomui arba asmenų grupei. IV a. pr. Kr. Aristotelis visas valstybių formas skirstydavo į tris rūšis: monarchiją, aristokratiją ir demokratiją (politheia), žiūrėdamas, ar valstybinė valdžia priklauso vienam valdovui, grupei ar visai tautai. A. ideologinis pagrindas buvęs tas, kad valstybę turi valdyti tik tie, kurie turi ypatingus gabumus, kurie yra privilegijuoti tarp kitų tautos sluogsnių ir luomų. Buvusiose A. valdantysis luomas arba valdančioji grupė asmenų iš kitų tautos sluogsnių išsiskirdavo: savo kilme (pvz. bajorų, ypač aukštesniųjų), savo turtu (pvz. pinigų A.-plutokratija), savo tarnyba (pvz. valdininkių A. — timokratija), pasižymėjusių karų laimėjimais (pvz. karininkų A. ar kaip Lenkijoje prieš 1940 — pulkininkų A. — valdžia). Netiesioginė A. yra ta, kada ne visi A. dalyviai patys netarpiškai viešpatauja, bet kai jie išrenka tam tikrus organus. Skiriama taip pat oligarchija, kai valdžią yra pasigrobusi nedidelė grupė, kuri ja naudojasi savo reikalams aprūpinti. Senovės istorijoje A. valstybės forana vyravo VI a. pr. Kr. Graikijoje ir Romoje patricijams viešpataujant.

Aristoksenos iš Tarento (g. -a. 350 pr. Kr.) filosofas ir muzikas, Aristotelio mokinys. Parašė 453 veikalus, iš kurių maža beišliko. Jo Harmonijos pradai ir Ritmikos pradų fragmantai padarė didelę įtaką muzikos teorijai. Jie buvo naujais laikais nekartą perspausdinti.

Aristoloehiaceae Polycarpicae (dviskilčių) eilės augalų šeima, a. 200 rūšių, daugiausia vijoklinių, netaisyklingu apyžie-džiu. Auga atogrąžų Amerikoje, šiaurės atogrąžų Azijoje, Viduržemio jūros kraštuose ir šiaurės vidutinio klimato juostoje.

Aristolochija įvairių rūšių ilgamečiai ir iš dalies sumedėję vijokliai. Lietuvoje yra A. Clematitis L. ilgametis augalas, kurio šaknys rad’ix A. vulgaris vartojamos gyvuliams gydyti. Atogrąžų kraštų A. grandiflora Sw. iš Brazilijos dideliais, ligi 40 cm pločio ir 50 cm ilgio žiedais, žydėjimo metu leidžia šlykštų kvapą musėms privilioti. Musės, palietusios panašų į apikaklę aparatą, pačios uždaro išėjimą ir žiedą apdulkina. Po apdulkinimo angelė vėl atsidaro.

Aristomenes graikų iš Mesenos vadas, 685—668 Mesenos karo su Sparta metu ypatingai pasižymėjęs, 11 metų gynęs Ei-roso tvirtovę. Spartai karą laimėjus, jis patarė mesenieč'iams išsikelti į Siciliją, o pats įsikūrė Rodos saloje.

Aristonas mechaninės muzikos instrumentas, pakeitęs paprastuosius sukamuosius vargonėlius, Lietuvoje vadintus kata-rinkomis ar šeinekatarinkomis.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai