Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/267

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Biologijoje stebėjimo medžiagos turtingumu niekas A. neprilygo ligi XVI a. (Gesner ir Aldrovandi), faunistinės sistematikos gilumu ir nuodugnumu niekas jam neprilygo ligi Linnes, o kai kurias gamtos filosofijos sąvokas („entelechiją”) dar ir šiandien kai kurie gamtos filosofai (Dr'iesch, Reinke ir kt.) laiko organinio gyvenimo teorijų pagrindu.

A. logika yra dar ir šiandien galiojąs mokslas apie sprendimų santykius ir iš jų daromas išvadas. Gnoseologiją (pažinimo teoriją) A. remia savo būties mokslu. A. kaip ir Platonas mano, kad tikro pažinojimo objektas yra kas bendra ir būtina. Bet A. atmeta Platono mokslą apie įgimtas idėjas, o tą bendra ir būtina, kas yra tikro pažinimo objektas, jis laiko daiktuose esančią imanentinę formą, galimą suvokti dvasiniu paties žmogaus abstrakcijos procesu. Visoks pažinimas prasideda nuo juslinio pažinimo. Veikiant daiktui iš šalies, sieloj kyla juslinis pažinimo vaizdas (eidos aistheton, species sen-sibilis), iš šio vaizdo paskui veikiąs, t. y. sąvokas darąs protas (nous poietikos, in-tellectus agens) išima dvasinį pažinimo turinį. šalia veikiančio proto dar yra „kenčiąs”, arba „galimasis” protas (nous pa-thetikos, intellectus passibilis), kuris pažinimą tiktai priima. Veikiąs protas tai kaip šviesa, kuri atskleidžia akiai spalvas; o kenčiąs protas pamatytą objektą suvokia, atmušdamas savy atitinkamą dvasinį pažinimo vaizdą (eidos noeton, species intelli-gibil'is).

Nikomacho etika yra pagrindinė visos senovės knyga apie žmogaus tikslą, gėrį ir dorybes. Dorybių tvarka A. remia savo mokslą apie tikslą. Aukščiausias žmogaus tikslas ir jo uždavinys yra pareiškimas nous’o, plėtojimas dvasinės asmenybės dviem kryptim: protingos galvosenos ir proto vedamo dorovinio norėjimo, šie, proto nurodymų vadovaujami, kiek galint tobuliau atlikti sielos veiksmai įvyksta dia-noetinių "(proto) ir etinių (laisvos valios) dorybių rėmuose. Etinių dorybių esmė — laikytis teisingo vidurio, kurį nustato or-thos logos, t. y. teisingas dorovinis sprendimas. Bet dorybės esmei priklauso dar dorovinis nusiteikimas ir tam tikras jausmų nusistatymas, žmogaus dorovinis idealas— „sielos ¡didybė” (megalopsychia), kurį A. laiko esant kilnaus, tauraus žmoniškumo įkūnijimą, žmogus savo gyvenimo uždavinius, A. manymu, gali įvykdyti gyvendamas tik draugėj su kitais žmonėmis, todėl žmogus savo prigimtimi esąs draugės gyvis (zoon fysei politlkon) Dėl to žmogus per šeimą ir kaimą eina sudaryti valstybę. Derindamasis prie Platono A. skiria 6 valstybių formas: 3 gerąsias — karaliją, aristokratiją ir politiją; 3 blogąsias — tironiją, oligarchiją ir demokratiją. Politikos 8-je knygoje išdėstyti A. pedagoginiai principai. Mažojo A. rašto Poetikos paminėtinas tragedijos apibrėžimas. Kalbamasis A. raštas nuo renesanso ligi XIX a. darė įtakos beveik Visų Europos šalių literatūrai.

Vertinimas ir poveikis. A. yra didžiausias senovės sistemininkas, Vienas didžiausių mokslo teorininkų visais laikais, universalus mokslininkas. Be jo tiesioginių mokinių peripatetikų, A. mokslu naudojosi ir kitos filosofų mokyklos senovėje, viduriniais amžiais ir naujaisiais laikais. Patristika ir ankstyboji scholastika sėmėsi žinių bent iš Aristotelio logikos. Iš jo mokėsi sirai, žydai, arba'i. Nuo XIII amžiaus A. tapo didžiu krikščioniškų vidurinių amžių mokytoju. Jo mokslas, krikščionybės filisofų, ypač Tomo Akviniečio, apvalytas nuo jo paties pagoniško galvojimo, ir nuo neoplataniško-arabiško aiškinimo, suėjo į glaudžius santykius su krikščionybe, kiek jis teikė priemonių moksliškai išdėstyti ir susisteminti krikščionybės mokslą. Krikščionybės filosofams A. moksle ypač buvo simpatinga jo teleologinė pažiūra į pasaulį ir pasaulio suvokimas kaip tvarkos (ordo). ši sąvoka tapo pagrindinė ir Tomo Akviniečio pasaulėžiūroje. Prie teleologinio pasaulio suvokimo derinosi ir dorovinių principų bei socialinių organizacijų išvedimas. Tuos principus scholastika toliau išplėtojo.

Aristotelio raštų leidiniai: Berlyno mokslų akademijos 5 t. 1831—1870; Didot Paryžiuje 5 t. 1848—1874; Prūsų akademijos leidžiami A. komentarai: Commentaria in Aristotel^m

(nuo 1882 26 t.). Pilną bibliografiją duoda Friedrioh Veberweg Grundriss der Geschichte der Philo ;on >ie dės Altertums 12 leid. 1926. Lietuvių kalba: Pr. Dovydaitis A. kaipo pedagogas ir didaktiktas Liet. Mok. 1919—1920, 328 t. t.; (”) Apie A. gamtininką: Kosmos 1927, 403 ir Kosmos 1929, 335; A. pasaulio ir istorijos koncepcija: Logos 1932, 139 ir t. t.

Ariškiai, Ariškėnai, dabar Draudėniai, ties žygaičiais, Tauragės aps. Sartininkų žygaičių vi., prie Ežerūnos upės. Tai ta pati 1378 kryžiuočių sugriauta pilis Arwis-ten. Arisken vardu A. minimi ir XIV a. kryžiuočių žvalgų pranešimuose (Wegebe-richte), 1562 išlikęs inventorius A. vadina Romainių vaitystės kaimu Oriskiany, vėliau ir Oryskianskoe voitovstvo. 1561 Jurbarko inventorius taip pat mini Orysz-kianskoe voitovstvo su kaimu Oryszkiany prie ežero; tą vaitystę sudarė 10 kaimų. Viename inventoriuje nurodoma, kad toji vaitystė buvusi Karšuvos vi., kitame — Jurbarko vi., bet be abir^o abiejuose minimi Ariškėniai prie ežero yra ta pati vietovė. Tos pačios Iwisten pilies Žemaitijoje ieškodami, Balinsk’is ir juo pasekę kiti neteisingai A. lokalizavo Nemakščių vi., Ja-riškiuose.

V. Biržiška Kryžiuočių keliai i Žemaičius — Praeitis I 1930.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai