Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/272

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


provincijos vyskupų tribunolų apeliacijos teisė.

Nors Lietuvoje nuo pat krikšto įvedimo veikė dvi vyskupijos — Vilniaus ir Medininkų, paskiau dar ir Lucko, Smalensko, kurių plotas buvo keletą kiartų didesnis už visų Lenkijos vyskupijų plotą, tačiau Lietuvos D. Kun-tijos laikais Lietuva savo arkivyskupijos neturėjo ir priklausė Gniez-no arkivyskupui — Lenkijos primu'i. Bet atitinkamos pastangos gauti atskirą Lietuvos A. jau iš seno buvo daromos. Jau 1661—1665 Lietuvos ponija Vilniaus vyskupą Jurgį Blalorozą tituluodavo Lietuvos primų, nors jis juo ir nebuvo. 1764—1790 vyskupas Masalskis rūpinosi išgavimu A. titulo, ir čia jį palaikė ir 1764 Lietuvos konfederacija, bet dėl politinių to laiko Lietuvos atmainų tas sumanymas nebuvo realizuotas. Atitekusių Rusijos okupaci-nėn valdžion Lietuvos ir k'itų Rusijos valdžioje esančių katalikų Mohilevo metropolitas S. Siestrzencevičius jau 1817 darė pastangų pasidaryti ir Lietuvos primų Vilniaus arkivyskupijoje, kuri, jo projektu, būtų apėmusi ne tik Mohilevo, Vilniaus, žemaičių, Minsko, Lucko, Kšemenco vyskupijas, bet ir visą Armėniją. Bet iš to sumanymo nį?ko neišėjo. Rusų okupacijos metu Mohilevo ¡arkivyskupija buvo įst. 1782, nuo 1798 pavadinta metropolija. Bet jos A. retai Mohileve tegyveno, o nuo 1842 ir oficialus tos arkivyskupijos centras buvo iškeltas į Petrapilį. Toji arkivyskupija formaliai gyvavo ligi bolševikų perversmo.

Atgimusi Lietuva 1926 gavo du A. — Kauno metropolitą Nepr. Lietuvoje Juozapą Skvirecką 'ir lenkų okupuotoje Lietuvoje, Vilniuje, A. Jalbžikovskį, kurio valdoma sritis liko priklausoma Lenkijos metropolijai. Vilniaus vyskupo vardo atsisakęs vysk. Jurgis Matulaitis ir žemaičių vyskupijos atsisakęs vysk. Pranas Karevičius, buvo popiežiaus pakelti tituliniais A.

Arklas įrankis žamei arti. Padarytas iš pasmailintos lentos su ienomis arkliui ar jaučiui įkinkyti. Kad lentos pasmailinti galai ne taip greitai atbuktų, jie apkaus-tomi geležimi. A. pirmataku laikoma gumbuota šaka. A. Lietuvoje vad. dar ir žambu, žambiu, žuobriu, žagre, Maž. Lietuvoje kartais ir stagutu. žemės ūkio įrankiu Europoje jį ilgiau vartojo rusai, gudai, lenkai, mozūrai ir lietuviai, kur etnografiai atskiria 3 A. tipus: dvišakį jaučių A., r. Lietuvoje rusišką A. ir lietuvišką A., kuris yra 'ilgesnis ir stambesnis ir turi trečią rankeną. Bet ir Lietuvoje, pradžioje dvaruose, paskiau ir smulkesniuose ūkiuose A. vis labiau yra išstumiamas geležinio plūgo, ištobulinto 'iš to paties A. ir net pasilaikiusio tuos pačius, kaip ir A. dalių pa- vadinimus. Kiti buvo linkę ir plūgą A. vadinti. Prie A. pripratę ūkininkai ilga'i abejojo plūgo naudingumu, o kiti jį net laikė dirvai žalingu, žemės ūkio žinovai ir dabar brangina A., ypačiai sunkioms—akmeningoms, miškingoms ir kt. dirvoms. Be Europos A. yra žinomas ir Rytuose.

M. Oczapowski Gospodarstwo vviejskie 1856; .T. Luniewski Socha litevvska 1899; J. Elisonas Lietuvių sodiečių technikos žodyno mėginimas —• Arehi-vum Philologicum III 1932; J. Lingis Aekerns be-redning i ostra Litauen—Folk—Liv. VII-VIII 1943-1944.

Arklas — mokestis, vid. amžių pabaigo-ja ir vėliau ligi XVII a. ten, kur ūkininko žemės nebuvo išmatuotos, imant iš ūkininkų mokesčius, be kitų, apdedamuoju vienetu buvo laikomas ir A., t. y. reikalingi vienu A. dirbti gyvuliai — arklys arba pora jaučių, jaučių jungas. Ariamieji gyvuliai rodė ūkininko gaunamą iš žemės pelną (nuo ko parėjo ir jo mokestinis pajėgumas) ir jo dirbamą žemės plotą. Rusuose A. (socha) pradžioje buvo vad. normalinis ūkio vienetas, paskiau imta vadinti A. tam tikrą žemės plotą pagal jo gerumą, skiriant mažąjį A. (Naugardo) ir didįjį A. (Maskvos); tačiau įvairiais laikais ir įvairiose vietose jis buvo labai nevienodas. Pagaliau A. ten virto vien abstraktiniu mokesčių apdedamuoju vienetu, apskaičiuojamu iš žiCimės ploto, rūšies, inventoriaus ir t.t. Prūsijoje A. prilygo tam tikram žemės plotui ir buvo skiriamas vokiškas A. (Pflug) paprastai lygus dviem valakam, 'ir vietinis A. (Haken), lygus pradžioje vienam valakui (30 margų), paskui, vietomis sumažinus jo dydį, kad padaugėtų rinkliavų, 20 margų. Lietuvoje seniausi mokesčių apdedamieji vienetai buvo tarnyba ir kiemas (dūmas). Kadangi ilgainiui vienų tarnybų ūkininkai turėjo po kelis valakus ir po keliolika ariamųjų gyvulių, o kiti vos % ir mažiau valakų ir 1 ar 2 gyvulius, tai imant sidabrinę ir kai kuriuos kitus mokesčius, apdedamuoju vienetu buvo laikomas A., t. y. ūkininko turimas vieno A. ariamųjų gyvulių vienetas. Jaučių A. sudarė jaučių jungas, t. y. pora ir arklio A., vienas arklys. Arklio A. paprastai buvo apdedamas perpus mažiau, kaip jaučių. Buvo ir Lietuvoje mėginimų A. sąvoką išplėsti į ūkininkų dirbamosios žemės plotą, bet kadangi senieji ploto matavimo būdai —• nurodymas sėjamųjų javų kiekio — gan tiksliai apibrėždavo plotą, o XVI a. buvo įvestas žemės matavimas valakais, tai nebuvo reikalo ploto matuoti A. Tik vienoje Ukrainoje kartais plotas buvo nurodomas A. Kartais tiek kitur, tiek ir Lietuvoje kai kurie ūkininkai rinkliavas duodavo A. dvaro žemei dirbti.

K. Jablonskis Arklas ir jaučių jungas praeityje— Gimtasai Kraštas 1937 N 1.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai