Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/274

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


gryną kurio nors laukinio A. atstovą sunku būtų rasti, nes dėl tautų kilnojimosi, karų ir 1.1. įvairūs A. tipai visai susimaišė. INaminiai A. skirstomi į grupes, nors įvairūs A. tyrinėtojai to suskirstymo pagr'in-dan deda Įvairias jų savybes: vieni A. kilimą, kiti temperamentą, vėl kiti jų paskirtį ir 1.1. Praktikos reikalams patogiausias A. sugrupavimas i lengvuosius, vidutinius arba pussunkius ir sunkiuosius, kur sunkumo sąvoka taikoma ne A. svoriui, bet jų būdui, temperamentui, nors dažniausiai A. temperamentas atitinka ir jų svorį. Atskiras veisles lyginant pasirodo, kad ¡daugiausia masės turintieji A. yra ir flegmatiškiausi. Lengvųjų A. svarbiausieji atstovai yra arabai ir giminūs jiems rytų A., anglų pilnakraujai, angloarabai ir įvairūs bėgūnai, ristininkai (Amerikos bėgimai, rusų risokai). Dėl jų lengvumo ir karšto, nervingo temperamento jų tiesioginė vertė ūkiui yra visai menkia. Jie laikomi daugiausia sportui-lenktynėms. Bet metizuojant, jų įtakoje yra išvesta labai daug ūkiui naudingų A. veislių. Vidutiniai arba pussunkiai A. daugiausia išvesti metizuojant. Beveik visuose šio tipo A. pasireiškia anglų pilnakraujų ir iš dalies arabų A. įtaka, šio tipo A. tinka joti, važiuoti ir ne per sunkiems laukų darbams. Dalis jų yra labai artima lengviesiems, kiti sudaro kaip ir pereinamąjį tipą į sunkiuosius A. šios jų savybės ir nulemia jų tinkamumą tiems ar kitiems uždaviniams ir jų ūkinę vertę. Jų yra nemaža įvairiuose kraštuose, pvz. Vokietijoje jiems atstovauja Maž. Lietuvos trakėnai, hanoveriai, meklenburgai, ostfrizai, oldenburgai. Prancūzijoje anglonormanai, Vengrijoje noniu-sai, Anglijoje hackney’ai, cleveliandai, iš dalies hunteriai ir kt. šiam tipui daugiausia priskiriami ir primityvūs arba kiek pagerinti daugelio Europos .kraštų vietiniai arkliai. Sunkiųjų A. veislės išvestos daugiausia vak. Europoje. Jie yra stiprūs ir tinka lėtam, bet sunkiam darbui. Geriausios sunkiųjų A. veislės yra išvestos Belgijoje (brabansonai, ardėnai arba tiesiog belgai), Prancūzijoje (peršero-nai, bulonėzai, bretonai), Anglijoje (suf-folkai, clydesdaliai, shirai), Danijoje, Olandijoje. Gerų sunkaus tipo A. yra Vokietijoje, Švedijoje, Amerikoje ir kt., tačiau visiems šiems tipams aiški belgų, prancūzų arba anglų A. įtaka.

M. Czapskį Historya powszeehna konia 1874; G. Wrangel Das Buch d. Pferde 1910; F. Loomis The Evolution of the Horse 1926; R. M. Denhardt The Horse of the Americas 1947.

Arkliai Lietuvoje. Senovės lietuviai A. pažinojo jau labai seniai. Archeologai yra suradę arklių liekanų Lietuvoj naujojo akmens amžiaus pabaigos. XIII -XIV a. lietuvius išgarsino tolimuose karo žygiuose ne vien jų drąsūs raiteliai, bet 'ir jų žirgai. Nedideli lietuvių žirgai pasižymėjo nepaprastu patvarumu, atlikdami ligi poros šimtų km kelią per parą. Žirgai lydėjo karžygius ir į mirties laužą. O kiek jų turėta, matyti ir iš to, kad dar prieš 1236 kardininkų mistras Volkewin pasigrobė Lietuvoje 2500 A. Bet lietuviai dar daugiau jų atsivarydavo iš lenkų, kryžiuočių ir totorių. XIV—XV a. Lietuva karan statydavo po keletą dešimčių tūkstančių žirgų. Didieji Lietuvos Kunigaikščiai XIV —XV a. laikė didelius žirgynus, XVI a. dar labiau išplėstus ir geriau prižiūrimus. Lietuvos miškuose ligi XVI a., taigi ilgiau negu kitur vid. Europoje, buvo išlikę miškinio tipo laukiniai A. (Equus silvestris). XVI a. daromas mėginimas juos prijaukinti nenusisekė. Nors Lietuvos didikai ir atsivesdavo Lietuvon ir arabų, bet senieji Lietuvos bei Maž. Lietuvos A. buvo ypač branginami ir Lenkijoje, ir rusų kraštuose, taip pat ir vokiečių. XVI—XVII a. Lenkijoje jie buvo vadinami žmudais, rusuose žmudkomis — tai Lietuvos žemaitukai, kaip jie ir Lietuvoje buvo vėliau vadinami. Lietuvos-Lenkijos valstybės nusilpimas XVII—XVIII a. neleido šios veislės sustiprinti, ir tiktai XIX a. 50-siais metais, ypač Rietavo Oginskių pastangomis susirūpinta žemaitukų atgaivinimu; Nepriklausomoje Lietuvoje tai buvo toliau daroma, ypač valstybiniame Plungės žirgyne.

K. Dorohostaiski Hippika 1603; J. R. Moraczewski Das Žmudische Pferd 1912; N. Kvašn nas—Bamari-nas ir Z. Mockus Arklio kilmė ir lietuvių arklys 1926—1928; J. Kuncaitis Versuche einer Monogra-phie d. Pferdes von Lithuania 1939; W. FolejewsTci Badanie nad koniem Oszmianskim 1934.

Arklys ir meška Simano Stanevičios pasakėčia, pasak Poškos rankraščio (1884 N. 1/3 Auszros), 1824 parašyta, bet tik 1829 išsp. rinkinyje Szeszes pasakas Symo-na Stanewiczes žemaycza yr antras szeszes Kryžža Donalayczia Lituwnyka Prusa. Drauge su kitais Stanevičios ir kitų rašiniais A. ir M. reiškia literatūrinę žemaičių bajorų, ypač Vilniaus univ. studentų veiklą. 1819—1820 Vilniaus žurnaluose išsp. L. Rogalskio ir Emeriko Stanevičios liet. dainų tekstai su lenk. vertimais, 1822 Daukantas rašo Darbus senųjų lietuviu, 1823 —1824 pasirodė S. Stanevičios ir K. Neza-bitausko-Zabičio populiarizacljos ir kt. Entuziastingą šio darbo nuotaiką Stanevičia išreiškė 1823 VIII 3 žemaičių šlove. Tačiau tą nuotaiką drumstė Vilniaus lenkų šviesuomenės skersavimas į lietuvišką įkarštį. 1808—1810 Bagužio (Bohuszo) knygelė apie lietuvių tautos ir kalbos pradžią Vilniuje nekartą buvo pajuokiama. 1817 patyrusi apie Poškos Baublį, Vilniaus švie-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai