Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/275

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


suomanė gavo dar vieną akstiną tyčiotis iš šio sąjūdžio reiškinių. Ypač 1817—1822 Vilniaus vad. Nenaudėlių (šubravcų) draugija savo savaitraštyje Wiadomosci Bruko-we mėgo pajuokti baubliškas ir kitokias žemaičių keistybes, net pamėgdžioti lietuvius menkai kalbant lenkiukai. Panašius išsišokimus prieš žemaičius turėjo galvoje Poška, kai viešai 1829 kreipėsi j Lele-velį ir Bagužį, prašydamas „drausti lietuvius (čia: sulenkėjusius aukštaičius—litvi-nus), kurie save aukštesniais už žemaičius stato, kurie iš tikrų brolių be reikalo juokias. .. sakykit te užlaiko meilę ir vienybę”. Panašus dalykas ir Stanevičią veikė, kai jis A. ir M. ttaikė „arklį” (Vytį — lietuvius aukštaičius) su „meška” (žemaičių ženklas — žemaičiai).

A. ir M. dar prieš spausdinant buvo žinoma Poškai, kuris bene ėmėsi ją, kaip ir Valiūno „Birutę” taisyti. Bent savo 1825— 1930 žodyne jis įrašė Raudondvario žemaičių pasakos nuotrupą, kuri kiek skiriasi nuo A. ir M. teksto. Tarp Poškos rankraščių rastas ir P. Armino Aušrai pasiųstas ištisas A. ir M. tekstas, kuris irgi kiek skiriasi nuo 1829 teksto, šešių pasakų knygelei visiškai pragaišus, imta A. ir M. net (Aušra 1884) kam kitam (Poškai, Stankevičiui ir kt.) skirti. Pirminis tekstas atkartojamas kiek buvo pakeistas, plačiau paskleistas ir toks ir į mokyklines knygas pateko. O 1884 Aušra pažymėjo A. ir M. atmainą, virtusią savarankiška daina.

Arklys medinis kavalerijoje vartojamas vos atvykusiems naujokams supažindinti su arkliu.

Arkliukai, arba žirgeliai, yra būdingi lietuvių liaudies meno ornamentai, susiję su prieškrikščioiniškosios religijos simbolika. Stilizuotų A. motyvas vyraująs stogo galų papuošalas ir dažniau pasitaiko nei ragai, ožių bei avinų galvos, gaidžiai ir paukščiai, ypač Maž. Lietuvoje. Platesne prasme A. arba žirgelių terminas apima įvairių rūšių stogų galų ornamentus. Senoviniai simboliai ant senos statybos namų bei kitur išdrožti aptinkami ir daugelyje kitų Europos šalių, ypač š. Europoje ir Alpių krašte. Lietuvoje jie ypatingai buvo mėgiami iki XX a. A. tenkino estetinį ir religinį jausmą. Senojo tikėjimo reikalavimu jie buvo reikalingi apsaugai prieš visokį blogį (nelaimes, ligas) bei laimingo gyvenimo užtikrinimui. Arkliai, kaip ir jaučiai, ožiai, prieškrikščioniškoje religijoje yra buvę dangaus dievybės (lietuviškojo Perkūno) sateitai. Liaudies meno ir tautosakoje arklių ir jaučių vaizdavimas po du sietinas su senosios religijos dvyniais (dioskurais). A. motyvas yra labai senos kilmės, š. Europos tautų mene arklio motyvas pasirodo a. 3000 pr. Kr. ir 'išliko ligi mūsų laikų. Jaučio, ožio ir avino motyvas dar senesnis nei arklio ir siekia žemdirbystės bei gyvulių auginimo pradžios laikus.

G. Froelich Dachgiebelverzierungen in Preussisch-Liiauen Zeitschrift d. Altertsg. III sas. 1893; R. Dethlevsen Bauernhaeuser und Holzkirchen ln Ostpreussen 1911; A. Boetticher Die Bau- u. Kunstdenkmaeler d. Provinz Ostpreussen 1891-—1899; J. Gimbutas Das Dach des Litauischen Bauernhauses aus dem 19. Jahrhundert 1948.

Arkliu kapai. Priešistoriniais ir ankstyvosios istorijos laikais Lietuvoje ir Prūsuose buvo paplitęs paprotys laidoti arklius arba kartu su žmogumi, arba net atskiruose kapinynuose. Ankstyviausių A. K. tuo tarpu surasta vak. ir r. Lietuvoje (Ermalėnai, Šilutės aps., Lazdininkai, Kretin-

Arkliukai

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai