Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/298

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Articulus mortis paskutiniai akimirksniai prieš žmogaus mirtį. Kanoninėje teisėje reiškia artimą mirties pavojų, kada kiekvienas kunigas turi teisę atleisti ir tokias nuodėmes, kurioms šiaip reikia aukštesnės bažnytinės valdžios sutikimo.

Artigas Jose (1764 VI 19 Montevideo— 1850 IX 23) Uragvajaus respublikos kūrėjas. Pradžioje tarnavo ispanų kariuomenėje; 1811 su broliu Manueliu organizavo sukilimą prieš ispanus. 1813 nepripažino Argentinos Buenos Aires kongreso nutarimų ir reikalavo visiškos Uragvajaus nepriklausomybės. 1814—1816 kariavo su Argentina ir privertė ją pripažinti Uragvajaus valstybę. Toliau jam teko dar kariauti ir su portugalais. 1820 I 22 pralaimėjęs kautynes ties EI Paso dėl Catalon, pasislėpė Entre Riose ir tais pačiais metais pasitraukė į Paragvajų, kur ir gyveno, visų apleistas, ligi mirties. Montevideo miesto aikštėje jam pastatytas didingas paminklas.

Artikulai senoviniai karo įstatai. Vak. Europoje kariuomenės vadai duodavo tam tikrus įgaliojimus - artikulinius laiškus, kuriais kurį nors pulkininką įgaliodavo sudaryti raitininkų ar pėstininkų pulką. Tuose laiškuose būdavo nustatomi papročiai ir taisyklės, kurių pasižadėdavo laikytis stodami į pulką kareiviai. Pirmasis tokius A. pradėjo vartoti vokiečių imperatorius Fridrichas I, žygiuodamas 1185 į Italiją. Vėliau juos vartojo ir kitur, tarp kito ko, ir Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės vadai. Lietuvos ir Lenkijos etmonai, reikalo verčiami, skelbdavo tam tikras taisykles ir karo statutus, iš kurių ilgainiui susidarė karo įstatų rinkinys — A. Žygimanto III(IV) laikais jie buvo galutinai sutvarkyti ir 1609 patvirtinti Varšuvos seimo. Tačiau Lietuvos kariuomenės etmonai, nežiūrint tų bendrų A., 'ir toliau skelbdavo savo, vien Lietuvos kariuomenei skirtus A. Įvairiais laikais jų buvo nemaža paskelbta, ir kartais tarp jų buvo 'ir tam tikrų prieštaravimų; be to, ir patys tie A. vėliau jau sunkiai buvo gaunami; tad Didysis Lietuvos Etmonas Mykolas Kazimieras Radvila nusistatė juos kodifikuoti, ir 1754 jo potvarkiu Nesvyžiuje buvo tokie kodifikuoti Lietuvos kariuomenės A. išleisti atskira knyga. Jie apėmė 1609 Varšuvos seimo A., Vladislovo IV A. svetimšalių kariuomenei, Jono Kazimiero karo teismų ordinaciją, etmono Jonušo Radvilos 1648 karo A., etmono Mykolo Paco (Pociaus) A. ir 1746 etmono Mykolo Radvilos Regulia-miną.

Artikuliacija garsų moksle (fonetikoje) yra vad. garsų daryba, taip pat ir kalbamųjų padargų veikla. A. bazė yra tam tikras kalbamųjų padargų būvis sudarant garsus. Ji įvairiose kalbose yra įvairi. Pagal vietą, kur yra artikuliuojami garsai, yra skiriamos gerklės, gerklų, liežuvio, lūpų ir kt. A.

Artikuliuoti ką nors dėstant, kas svarbiau, pabrėžti vienu ar kitu būdu, ypačiai skirstymu atskiromis dalimis.

Artilerija XIII a. A. vadinta mašinos sviediniams svaidyti ir visi kiti karo technikos įrankiai. A. mokslas apima visų šaunamųjų ginklų teoriją ir gamybą bei A. ginklų pritaikymą kovoje. A. taktika nustato taisykles A. ginklui kautynėse vartoti. A. ginklais, arba pabūklais, vad. šaunamieji ginklai ne mažesni kaip 22 mm kalibro, iš kurių šaudoma sprogstamaisiais šoviniais.

Prieš parako išradimą ir jo pritaikymą šaunamiesiems ginklams, jėga, reikalinga svarių kūnų svaidymui į tolį, buvo gaunama, įtempiant susuktas iš jaučių gyslų storas virves, sulenkiant 'ilgas tvirtas kartis arba metalines plokšteles. Toji mechaniškoji A. buvo plačiai vartojama jau senovės romėnų kariuomenėje. Tūkstančiui kareivių tekdavo nuo 10 ligi 11 pabūklų (balistų, onagrų).

Vid. amžiais imta A. pabūklai daryti iš metalo. Vėliau šaunamieji ginklai ne iš karto išstūmė mechaniškuosius pabūklus, kurie dar buvo vartojami per visą XIV a. ir pradžioje XV a. šaunamųjų ginklų prasiplatinimas vyko iš lėto. Pirmieji šaunamieji ginklai buvo vartojami tik mažiems sviediniams svaidyti, todėl dar ilgai buvo vartojamos ir katapultos, balistos ir kiti mechaniškieji pabūklai sunkiesiems sviediniams svaidyti. Patobulėjus parako ir A. pabūklų gamybai, mechaniškoji A. užleido vietą šaunamiesiems ginklams, kurie jau buvo vartojami XIV a. pradžioje — 1311, 1326 ir 1333 Italijoje, 1338, 1346 Prancūzijoje. Ilgainiui pradėta lieti pabūklai iš ketaus, o pirmieji pabūklai buvo daromi iš sudėtų išilgai apie ploną vidurinį vamzdį geležies juostelių, iš oro surištų virvėmis, odiniais diržais arba geležiniais žiedais. Tobulėjo ir lafetai. XIV a. pradėta jie daryti su ratais, kuriuos įvedus, buvo galima po šūvio išvežti patranką užtaisyti. Pirmieji sviediniai buvo paprastai akmens kamuoliai. Vėliau pradėta jie daryti iš geležies, greta dar ilgai vartojant ir akmeninius. XV a. pradėta pabūklai lieti iš bronzos, nes jie buvo daug lengvesni už ketinius. Ir lafetus pradėta daryti lengvesnius ir ant lengvesnių ratų. Padidėjęs A. judrumas leido sėkmingiau ia naudotis kautynių lauke. XVI a. A. labiausiai buvo patobulinta įvedus Vokietijoje sprogstamuosius šovinius, švedų karalius Gustavas Adolfas XVII a. organizavo lauko A., sumažino kalibrus, pabūklų svorį ir savo ka-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai