Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/315

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


vo seimai arba Lietuvos didieji kunigaikščiai. XIX a. tokia paini A. L. sistema buvo beveik visur pakeista legitimacijos sistema, ir savo krašto viduje normaliai jau jokie specialūs A. L. .nebuvo reikalaujami. Bet Rusijoje ir jos okupuotuose kraštuose ligi pat revoliucijos 1917 ji buvo praktikuojama forma pasų, kuriuos privalėjo turėti kiekvienas asmuo. Ligi 1905 tie pasai buvo skirtingi, priklausomai nuo luomo: bajorai gaudavo netermininius pasus, o valstiečiai tik vienieriems ar trejiems metams išduodamus.

Nepriklausomoje Lietuvoje nedaryta skirtumo tarp įvairių rūšių A. L. — visi gaudavo vienodus pasus, bet kiekvienas pilietis turėjo išsiimti tokį pasą.

Asmens unija, arba personalinė unija, yra tam tikras ryšys tarp dviejų arba kelių monarchinių valstybių, atsitiktinai sutapus tų valstybių valdovų asmeniui. Absoliutinės monarchijos režime A. U. sudaro labai stiprų šių 'dviejų valstybių teisinį ryšį, kuris galėjo jas visiškai į vieną kūną sulieti. Taip augo Habsburgų monarchija, tokia iš dalies buvo santykių forma tarp Lenkijos ir Lietuvos prieš Liublino uniją, įkūrusią jų konfederaciją. Ribotos, arba konstitucinės, monarchijos režime A. U. didesnės reikšmės neturi. Abidvi atsitiktinai turinčios bendrąjį valdovą valstybės, lieka skirtingos ir suvereninės. Bendrajam valdovui mirus, dviejų valstybių sostai gali tekti įvairiems asmenims, ir taip A. U. bus likviduota.

Asmenvardžiai. Asmens vardai, arba asmenvardžiai yra tikriniai žmonių vad. vardai. Pačioje kalbos lytyje skirtumo tarp daiktavardžio ir asmenvardžio nėra. Plg. Barzda: barzda, k 1 e m ė .Klemensas’: k 1 e m ė .kvailys’. Visi A. yra kilę iš bendrinių daiktavardžių. Visos ide. tautos senovėje vad. vienais A., pavardės vėliau išriedėjo iš A. Pagal darybą skiriama:

1. dvikamieniai ilgieji vardai (dažniausiai su taura reikšme): liet. Gin(i)-tau-tas ir T a u t (i) -ginas ,tautos, krašto gynėjas’, V i s(i)-k a n t a s, V i s (i) -k i n t a s ,kas visa kenčia’, K a r i g a i 1 a ,kas karių gaili’; lat. Vari-gribis ,kas jėgos (ar jėga) nori’; prūsų W i s s a-geide ,kas visa geidžia’, T u 1 e-g a u-•d e ,kas daug gauna’;gr. P o 1 y-k r a t e s ,kam daug jėgos’, A r c h e-s t r a t o s ir S t r a t-a r c h o s ,kas kariuomenę valdo’ ; sanskr. Candragupta ,kaip paslėptas mėnulis’;

2. iš dvikamienių išriedėję trumpieji (maloniniai) vardai: liet. Tautas ir T a u č i u s, Gailius, K a n t a s ir K a n č i u s; prūsų Geidutė, Tulė, Gaude gr. P o 1 y s, S t r a t i o s ir S t r a t i s.

3. Vėlesnio kilimo vienkamieniai vardai (daugumas pavardės); liet. Giniotas, Lengvinas, K 1 y p a, šleivys, Gerybė, Kerpė; lat. Briedis, A b e 1 ė ,obelis’, Skujenieks ,sku-jininkas’; prūsų Kirsne, Kirsnu-t ė .Juodis, Juodutis’, S t i r n i s, S tiria a’; gr. S t r a b o ą žvairys, A g a-t h o n, Gerutis’; lot. N a s o .Didnosa’; sanskr. N ai a .nendrė’.

Ide. tautų A. turėta labai daug ir be galo įvairių. Gimstant naujam žmogui jų kasdien kurtas! naujų. Senovės tautų tikėta, kad vaikui duotas vardas gali veikti jo likimą. Varde norėta iškelti naujojo visuomenės nario būdo ypatybės, branginamos visos tautos; tėvai, duodami vaikui vardą, juo išsako savo viltis ir linkėjimus. Vardas yra lyg žmogaus lygmuo, jame įkūnyta pati žmogaus esmė. Tik moderninio žmogaus galvosenoje vardas atsieta nuo jo turėtojo. Kiekviena tauta kuriuos nors vardus yra labiau mėgusi už kitus. Sanieji lietuvių A. rodo, kad mūsų protėviai sau vardus darėsi visų dažniau iš liemenų: (-)gail- : (-)gėl- : (-)gil .gailėti, gelti, (su) gilti’, (-)t aut- .tauta, kraštas’, (-)k a ,n t- : (-)k i n t ,(ap)kęsti, kentėti’, (-)m ant- : m a n- : (-)m i n—,manta, mantus (=išmanus): minti, menu’, (-)vil-,viltis’, (-)v y d- ,(iš)v y s t i, -vydau’. Ilgainiui, atsiradus daug bendravardžių žmonių, vienų A. jiems skirti nebepakako, todėl A. imta dėti determinatyvai: tėva-vardžiai, kilimo arba gyvenamoji vieta, amatas, pravardės, pvz. gr. Demosthe-nes Paianieus ,Demostenas Pajanie-tis’, lot. Marcus Marei (filius). Atsiranda net juokingų vardų: gr. S i m i a s Phalakreios Krannounios ,Bu-kanosis Plikagalvio sūnus Kranonietis’. Lotynai jau nuo IV a. pr. Kr. turi t r i a nemina, būtent: praenomen, nomen, cognomen, pvz. Caius Julius C a e s a r. Tačiau patys senieji įrašai rodo juos seniau buvus vienavardžius. Tikruoju A. lotynai laikė praenomen; nomen buvo giminės (gens), o cognomen giminės šakos (stirps) vardas. Jų senieji A. visi vienakamie,niai ir labai prozaiški: Manio s, Numasios (vėliau: Numerius). Romėnai vaikus dažnai paeiliui pramindavo : Primuš (Primulus), S e c u n-d u s, T e r t i u s... Iš atskiriamųjų p r i e-vardž’i ų, vienur anksčiau, kitur vėliau, yra išriedėjusios moderninės pavardės. Vak. Vokietijoje bajorų šeimos nuo XII a. ėmė vadintis savo pilių vardais, o XVI a. pavardės jau visų vartojamos. Tik š. Vokietijoje kaimiečiai iki pat XIX a. dar neturėjo pastovių pavardžių. Latvijoje pavar-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai