Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/330

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


grįžęs, gavęs lėšų iš Oginskaitės-Puzinie-nės, savo planais pradėjo statyti nedidelę A. observatoriją, bet lėšų pritrūkus, ji pabaigta statyti tik jam mirus, 1767. žebrys parūpino observatorijai ir reikalingus, iš Anglijos atgabentus, instrumentus ir įrankius ir čia, dar nebaigtoje observatorijoje, pradėjo astronominius stebėjimus ir 1756 pirmą kartą nustatė tikslią Vilniaus geografinę padėtį, o 1754 išsp. Lietuvoje pirmą studiją iš astronomijos — Specimen scien-tiae mathematicae ex astronomiae. Jis taip pat paruošė sau pavaduotojus Jokūbą Nakcianavičių (1725 —1796) ir Martyną Odlianickį Počebutą (1728—1810). Jo darbą plėtė Počebutas, kuris, be Vilniaus, matematiką ir astronomiją studijavo dar Prahoje, Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. Apėmęs A. katedrą Vilniuje, jis baigė observatorijos statymą, aprūpino ją naujais instrumentais ir darė čia sistemingus stebėjimus, kurių rezultatus skelbė savo raštuose: Calculus Eclípseos lunaris 1766, Cahier des observations astronomiques 1777, Observationes astronomicae 1778, Observa-tiones stellares 1785, O dawnosc'i Zodyaka egipskiego 1803 ir kt. Iš viso jis paliko 34 observacijų dienoraščius, jų viename sužymėtos observacijos padarytos 1779—1780 Kaune. Jo įpėdinis Vilniaus univ. katedroje,iš Krokuvos atsikėlęs Jonas Sniadeckis, pavertė observatoriją rimta moksline įstaiga, nors jam nepavyko jos iškelti į užmiestį, kaip jis buvo siekęs. 1825 jis atsisakė observatorijos direktoriaus vietos. Prie Počebuto ir Sniadeckio Vilniuje dirbo dar šie astronomai: Andrius Strzeckis, Ignas Reškė, Cezaris Kaminskis, Vincas Karčevs-kis, Petras Slavinskis, Antanas Virvičius, Antanas šahinas. Sniadeckio įpėdiniu observatorijoje buvo Slavinskis, kuris ją vedė ligi 1842. 1832 Vilniaus universitetą rusams likvidavus, observatorija buvo priskirta Petrapilio mokslų akademijai, palikus Slavinskį jos vedėju. Jis 1834 mėgino akademiją įtikinti iškelti observatoriją už miesto, bet akademija, kad ir pritarė tam, bet nevykdė. 1838 Slavinskis pristatė 3 colių refraktoriui judomą banlą ir parūpino mažą fotoheliometrą. 1842 akademija 500 tomų geriausių observatorijos bibliotekos veikalų įsakė atiduoti Pulkovo observatorijai. Dėl to apiplėšimo Slavinskis 1843 atsistatydino. Jį vėliau pavadavo iš Rusijos atvykę Hlušnevič, Fuss, M. Gusev, Sobler, Smyslov. Jie tebuvo eiliniai valdininkai. Akademija, observatorijos kėlimo į Verkius priedanga, dar labiau ją apiplėšė ir visas likusias knygas, rankraščius ir dienoraščius atidavė tai pačiai Pulkovo observatorijai, o Vilniaus observatorija buvo palikta senoje vietoje. 1876 ją apnaikino gaisras; paskui ją likvidavo, o kai kuriuos senus instrumentus paliko kaip muzėjinius daiktus. Ji neatgaivinta nė lenkams įkūrus Vilniuje okupacinį universitetą. Prieš I Pasaul. karą ir vėliau Chicagoje gyvenęs astronomas mėgėjas kun. Petraitis (m. 1933 I) įsigijo 10 ar 1.1 colių refraktorių ir 1920—1921 siūlė Lietuvos vyriausybei tam tikromis sąlygomis tą intrumentą atgabenti į Lietuvą ir ten savo lėšomis įkurti observatoriją. Bet dėl tų sąlygų nesusitarus, tas projektas nebuvo įgyvendintas. 1922 įkūrus Lietuvos universitetą, buvo įst. ir astronomijos katedra, bet tik kaip matematikos ciklo papildymas. Iš karto pradėta rūpintis ir observatorijos įkūrimu, bet tik 1928, Pabaltijo valstybių trianguliacijos sutarties proga, padedant vyr. štabo topografijos skyriui, pradėta observatoriją kurti ją skiriant iš vienos pusės mokslo darbams, iš kitos studentų praktikos darbams. Observatorijos vedėjo, prof. B. Ko-daičio pastangomis, ji buvo plečiama ir tobulinama. 1940 bolševikų okupacija išardė jos darbą. Dalis observatorijos prietaisų iškraustyta į VDU, o pačią patalpą užėmė okupantų kariuomenė. Vokiečių bolševikų karo metu, pastarieji ją išprogdino. Dalis Kauno observatorijos turto pateko veikiančiai prie Vilniaus univ. observatorijai. Bolševikų vėlesnės okupacijos metu observatorijai vadovauja P. Slavėnas.

W. Dziewulski Historja astronomji w Univ. Wi-lenskim - Rocznik Tow Prz. Nauk VII 1921; J.Balys Tautosaka apie dangų 1951.

Astronominė navigacija moko būdų, kaip iš dangaus kūnų stebėjimo susekti laivo ar lėktuvo vietą. Laive sektantu, o lėktuve lygio oktantu matuojamas dangaus kūno aukštis viršum horizonto. Išmatuotas dangaus kūno aukštis rodo atstumą nuo stebėtojo zenito.

Astronominė nomenklatūra yra būdas dangaus kūnams žymėti. Planetos yra žymimos paimtais iš graikų ir romėnų mitologijos vardais. Jų palydovai dažniausiai vadinami mitologiniais vardais, be to, jie turi ir savo numerius, pvz. Hiperionas yra aštuntas Saturno palydovas. Kai kurie palydovai turi tik numerius, pvz. nuo šešto ligi dvylikto Jupiterio palydovai. Asteroidai žymimi numeriais ir vardais. Kometos žymimos pagal atradimo laiką, pažymint atradimo eilę mažąja lot. raide arba nurodant perihelijaus laiką. Kitos žymimos ir jų atradėjo vardu, pvz. Halleyaus kometa, B'ielos kometa. Meteorų srovės vadinamos nuo tų žvaigždynų, kuriuose yra jų radiantai. Prie žvaigždynų pridedama graikiškoji galūnė -idai, pvz. Andromedi-dai yra meteorai, ateiną iš Andromedos žvaigždyno linkmės. Labai ryškios žvaigždės jau senovėje gavo savo vardus, kurie yra arba graikiški (Sirius, Antares), arba lotyniški (Regulus, Bellatrix), arba

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai