Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/343

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis buvo peržiūrėtas


Ateitininkų Rūmai
nės auka 30.000 it. vertės sidabrinis servizas. A. R. turėjo patalpą daugumas ateitininkų įstaigų ir studentų bendrabutis.

Ateitininkų susišelpimo fondas dar prieš 1916 atsiradusi įstaiga neturtingiems ateitininkams šelpti. Buvo sudaromas iš aukų. Atgaivintas JAV ir pavadintas Ateitininkų šalpos Fondu; pirm. prel. J Balkūnas.

Ateitininkų Vadas ateitininkų sąjungos centro valdybos leidinys, 1947 rotatoriumi spausdintas Vokietijoje.

Ateitininkų žiedai 1922 — 1925 Šiauliuose ėjęs ateitininkų žurnalas.

Ateitis 1) 1900 IX — 1901 V Pittsburge, Pa., savaitinis laikraštis, laisvamanių susivienijimo organas. Red. J. Laukis-Keliauninkas.

2) Legali Vilniuje veikusi LSDP knygų leidimo bendrovė, 1906 išleidusi keletą brošiūrų (Kas iš ko gyvena, Pasakojimus iš prancūzų revoliucijos, Darbo dieną).

3) Moksleivių katalikų ranka rašytas laikraštėlis, kurį 1910 — 1911 leido Kauno gimn. VI klasės gimnazistas K. Bizauskas. Pirmas sąsiuvinis pasirodė 1910 IX. Pasirodžius spausdintai A., ši rankraštinė A. pakeitė vardą į Mūsų Ateitį ir tuo būdu buvo paskiau išrūpinta atsarginė spausdintos A. koncesija. Jos tepasirodė vienas numeris.

4) Katalikiškosios moksleivijos ateitininkų mėnesinis laikraštis, pradėjęs eiti 191.1 II, Draugijos N. 50 priedu, šį pirmąjį numerį paruošė P. Dovydaitis po to, kada paaiškėjo, jog jo bandymas bendradarbiauti tik ką pradėjusioje eiti Aušrinėje, kurios N. 1 buvo išsp. jo str. Tikėjimo elementas žmogaus gyvenime, negalįs būti sėkmingas ir kad ateitininkams būtina turėti visai savarankišką organą. Draugijos priedu A. ėjo 1911 — 1912, nuo 1911 N. 6/7 įvedusi tautosakos savarankišką skyrių — Mūsų Tverybos žiedai. Nuo 1913 A. pradėjo eiti savarankišku, nuo Draugijos nepriklausomu žurnalu. Ligi 1915 faktiškai redagavo P. Dovydaitis, pradžioje su E. Draugeliu, paskiau ir su V. Endziulaičiu. 1915 IV — 1916 VI visai nėjo, rusams A. Dambrauską ištrėmus iš Kauno į Vilnių. Nuo 1916 VII jam pavyko A. atnaujinti Kaune, ligi 1919 II jam A. ir redaguojant. Toliau A. re daktoriais buvo: 1919 — 1920 S. Dabušis, 1921— 1923 VI L. Bistras, 1923 VII—1925 VI J. Mičiulis, 1925 VII-1926 VI J. Grinius, 1926 VII—19,28 VI A. Januškevičius, 1928 VII—1929 VI J. Ambrazevičius, 1929 VII — X redakcijos komisija, 1929 IX—1930 A. Vaičiulaitis, 1930 X — 1931 IX A. Maceina, 1931 X—XII K. Bauba, 1932 I—VIII A. Graževičius, 1932 IX — ,1933 VII K. Bauba, 1933 VIII—1934 VIII J. Mikulevičius. Nuo 1934 ligi 1940, ligi uždarymo, redaktorius ir leidėjas pasirašė Pr. Dovydaitis. Faktiškai tuo metu redagavo K. Kecioris-Zupka (1934 VIII—1937 VIII), K. Bradūnas (1937 VIII—1938 VIII), Br. Krivickas (1938 VIII — 1939 X), E. Matuzevičius (1939 X—1940 VI). ,1940 bolševikams okupavus Lietuvą, birželio mėn. A. buvo uždaryta. Tremtyje A. atnaujinta 1946 (Naujojo Gyvenimo Mūnchene priedu, 1947 savarankiška A. Würzburge, 1948 Tūbingene, 1949 Schwäbische Gmūnde. Tremtyje A. redagavo Vyt. žvirzdys, Paulius Jurkus, A. Sabaliauskas, T. žiūraitis O. P. Paskutinis numeris 4(12) Vokietijoje išėjo 1949 XII. Nuo 1950 pradėta leisti JAV, Brooklyne. Red.: Dr. K. Ambrozaitis, A. Sabaliauskas, A. Baužinskaitė (1950 I—1951 III), A. Pocius, J. Baužinskas, G. Macelytė, D. Aleksandravičiūtė (1951 IV—VII), nuo 1951 VII — Paulius Jurkus ir red. kolektyvas.

5) 1914—1918 Ateities bendrovės leistas tautiškai liaudininkiškos krypties savaitraštis, ėjęs Bostone, Mass.JAV. Redagavo 1914 J. Baniulis, 1915—1916 A. Rimka, padedant Baniuliui, 1917 — 1918 J. Strimaitis, 1918 M. Šalčius, K. Norkus. 1917 Sandaros seimui nutarus įsigyti savo organą, ji atpirko A. ir jos vietoje nuo 1918 V 3 pradėjo leisti Santarą. Vietoje A. kurį laiką ėjo Jaunoji Lietuva.

6) 1941 — 1944 dienraštis, ėjęs vokiečių okupacijos metu Kaune. Redaktorius Bronius Daunoras.

Ateivybė, ateivis ž. Imigracija, imigrantas.

Ateizmas (gr.) Dievo buvimo neigimas. Graikų filosofijoje A. turėjo savo versmę sofistų skepticizme. Vid. amžiais A. buvo laikomas mirtimi baudžiamu nusikaltimu. Tačiau naujaisiais amžiais A. išaugęs į didelę gyvenimo jėgą. Anksčiau A. reiškėsi materializmu, iš viso neigiančiu dvasinę būtį (Hollbach, La Mettrie XVIII amžiuje, Buechner, Moleschott, Feuerbach, Marx XIX a.) arba pozityvizmu, mokslinio pažinimo vertę teikiančiu tik tam, kas gali būti patirtimi pasiekta (viešpataujanti minties linkmė XIX a. pabaigoje), šis ankstyvesnysis A. buvo daugiau ar mažiau nusistatęs ir prieš filosofiją apskritai. Tačiau mūsų dienomis A. iškilęs ir filosofijoje tuo metafiziniu humanizmu, kuris, teigdamas dvasinį žmogaus savitumą, griežtai atmeta materializmą. Istoriškai šis A. susijęs

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai