Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/357

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


1888—1892 A. vidutiniškai kasmet praplaukdavo 2214 laivų su 160.775 t krovinių, be to, ir 1278 sielių. A. svarbi ir žuvininkystei.

N. Keller Memel—, Pregel— u. Weichselstrom 1*99; Hidrometrinis metraštis 1925-1927, 1929, 1933.

Atmiidiatrija (gr.) dujinių, garinių ir dūminių maudyklių vartojimas gydymui.

Atminimai (atminas, atminėlis) mirusiųjų paminėjimas bendromis vaišėmis, išmaldomis, pamaldomis. Per amžius išlikęs paprotys, seniau susijęs su vėlių kultu, bet ir krikščionių nepaneigtas, tik suderintas (šv. Ambrosius, šv. Augustinas) su jos mokslu apie pomirtinį gyvenimą ir mirusiųjų bei gyvųjų bendravimą; tad nuo II— III a. sujungtas su pamaldomis už mirusius. Senovėje velionis buvo aprūpinamas daiktais, kurie būsią jam reikalingi pomirtiniame (vėlių) gyvenime, taigi ir valgiu. Susirinkusiai giminei dalyvaujant bendrame apeiginiame pokylyje, dalis valgio jr gėralų buvo skirta vėlėms Už stalo velionis tebebuvo laikomas dalyvaująs ir jam buvo paliekama atskira, tuščia vieta. 567 Tourso sinodas uždraudė dėti ant kapų valgius. Tai buvo pavalgydinami arba išmaldomis aprūpinami pavargėliai. Buvo atskiriamos visuotinės vėlyvo rudens vėlinės nuo A. atskirems mirusiems paminėti, kurie buvo keliami be mirties dienos (šermenys arba laidojimo diena) ir metinės dienos, dar senovėje 3, 7, 9, 20, 40, 70 dienų po mirties, krikščionių 3, 7, 9, 30 ir 40 dieną (kartais ir mėnesinį A.). Mirusiųjų A. 1350 Ksantufulos tų dienų minėjimą aiškino tuo, kad trečią dieną mirusio veidas keičiasi, devintą kūnas imąs pūti, išskyrus širdį, kurios irimas prasidedąs keturiasdešimtą dieną.

Senovės A. dienos labiausiai išliko r. Europoje. IX a. Vulfstanas rašė, kad aisčiai nelaidojo mirusių mėnesį ir du, o karalius ir didikus net apie pusę metų, kūną laikę namie tam tikrai užšaldytą, nepūvan-tį, ir tuo laiku visi gėrė ir linksminos. 1249 Christburgo sutartis mini, kad prūsų žyniai apraudodavę mirusius, dėdavo dievams aukas ir kt. 1426 latviams buvo uždrausta nešti bažnyčion valgius miiusiems. 1427 kryžiuočių įsakymas mini prūsų sirmen (šermenis), kuriose buvo draudžiama gerti daugiau kaip vieną statinę alaus. XIV a. Dusburg, XV a. Dlugosz, XVI a. Jonas ir Jeronimas Maleck'iai, Lasickis, Stryjkovs-kis, XVII a. Hartknochas, M. Pretorius teikia nemaža žinių apie prūsų ir lietuvių pakasynas, šermenis, šiaip mirusiųjų pagerbimus: bendrąsias rudens ilges-vėlines, gudų chautury, arba dziady, lietuvių budynes, šermenis, per kurias visi valgo, geria ir giedaj valgį ir gėralus aukoja ne tik žeminėlei, žemeliukams, bet ir deda kars-tan ar bent prie karsto, kerčiose, už lango, vėliau išdalija pavargėliams. Maž. Lietuvos XVIII—XIX a. žodynai žino šermenis ir būdynę. šiaip A. ne visur vienodomis dienomis daro: be metinių kitur težino aš-tuntadienes (vietoje devintinių), „ketur-nedėies” ar mėnesines (vietoje 40) nuo pakasynų (kartais nuo mirties) dienos.

A. Mierzynski Mythologiae Lithuaniae monumentą 1892-1896; W. Caland Die Vorchristlichen baltischen Totengebraeuche 1914; H. Bertuleit Das Religionswesen d. alten Preussen 1924.

Atmintis terminas apimąs visą grupę psichinių funkcijų, kurioms padedant individas gali palaikyti įvairius patyrimus, juos atgaminti ir reikale panaudoti. Kai kurie autoriai, ypač Aristotelis, mėgino A. sąvoką susiaurinti, priskirdami jai tik pasyvias, tarsi „sandėlio”, funkcijas, o aktyviosios funkcijos, liečiančios seniau išgyventų pergyvenimų atnaujinimą, buvo priskiriamos askirai galiai, kurią vadino remi-niscentia. Naujoji psichologija A. priskiria ne tik pasyvias, bet ir aktyvias ypatybes. Ji taip pat skįriasi ir nuo scholastinės arba tomistinės pažiūros, pagal kurią A. laikoma atskira individo galia (facultas) ir daugelio įvairių funkcijų visuma. Pagrindines funkcijos šiuo atveju yra sugebėjimas palaikyti ir atgaminti, o sugebėjimas kurti naujus vaidinius ar sąvokas yra priskiriamas vaizduotei.

A. vyksmas iš esmės yra psichofizinis'ir dėl to jis naudojasi tiek fiziniais organiniais keliais, tiek ir psichiniais protiniais. Ypatingai nervų sistema ir jos funkcijos yra svarbus veiksnys, nors, be to, svarbūs individo norai, jausmai, jo protas ir valia. Kai kurie autoriai kalba apie juslinę ir protinę A., tuo norėdami pasakyti, kad ir neturinčios proto būtybės, gali turėti A. Kai kurių autorių palinkimas kalbėti apie biologinę A. kaip apie atskirą tipą, neturi reikiamo pagrindo nei reikiamo eksperimentinio įrodymo. Kai kurios moderniosios psichologijos mokyklos, kaip gestaltistai, behaviorista'i, psichoanalitikai ir kiti, turi savas A. teorijas. Kai kurie autoriai vis dar tebemini optinį, akustinį, motorinį ir mišrųjį A. tipą, norėdami pažymėti tarp-individualinius skirtumus, kurių dėka kai kurie žmonės geriau atsimena tai, ką jie mato, kiti geriau, ką girdi, o dar kiti geriau tai, ką gali su judėjimu surišti. Tačiau patyrimas rodo, kad grynųjų A. tipų beveik nėra ir kad daugumas žmonių priklauso mišriajam tipui.

A. remiasi asociacijomis. Atsiminimas dalyko pažodžiui, nekreipiant dėmesio į ryšį ir turinį („kalimas”), yra priskiriamas mechaninei atminčiai (angį. rotememory). Eidetinė A. vad. taip pat ir fotografine A., pagal Jaenschą yra sugebėjimas atsiminti sudėtingo vieneto dalis po labai trumpo stebėjimo. Pvz. atsiminti visas paveikslo

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai