Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/400

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


padaro parazitiniai grybai ir bakterijos. Javams pakenkia įvairios kūlės ir rūdys. Be to, rugių, rečiau miežių ir kviečių varpose ir avižų varpelėse įsigyvena skalsės (Claviceps purpurea), miežių lapuose dryžligės grybelis (Helminthosporium gra-mineum). Javus puola ir miltligė (Erysi-phe graminis) ir pavasariniai pelėsiai (Ca-lonectria graminicola). Javų pašaknių gedimas gali pareiti nuo įvairių grybų. Linai serga miltlige (Erysiphe graminis), linų rūdimis (Melampsora lini), linų antrak-nozu (Colletotrichum lini), apkrečiamuoju vytimu (Fusarium lini) ir kt. ligomis. Soduose obelų stiebus ir šakas sužaloja obelų vėžys, obelų vaisiams ir lapams pakenkia obelų rauplės (Venturia inaequalis), o kriaušių ūgiams, lapams ir vaisiams kriaušių rauplės (Venturia pirina). Jų vaisiai gali sugesti ir dėl rudojo puvinio (Sclerotinia fructigena). Slyvų vaisiai dėl grybelio (Taphrina pruni)) virsta slyvų vyžomis. Vyšniose dėl Taphrina cerasi atsiranda laumių šluotų. Agrastų ir serbentų uogos apauga valkčiu dėl Spherotheca mors uvae; juos puola ir rūdys. Kriaušių, obelų, vyšnių ir slyvų šaknys gali apaugti gumbais dėl bakterijų Pseudomonas tu-mefaciens ir kt. Bulvės serga ir dėl grybų, ir dėl bakterijų. Bulvių marą sukelia grybas Phytophtora infestans, bulvių vėžį Synchytrium endobiotieurn, bulvių šašus Rhizoctonia solani, bulvių rauples Spon-gospora solani ir Actinomyces. Bakterijos sukelia bulvių juodąją kojelę, bulvių apskritąjį bakteriozą ir kt. ligas. Be to, bulvės serga ir mozaika, lapų susisukimu, dryžli-ge. Kopūstų šaknų gumbą, ai’ba herniją, sukelia grybas Plasmodiophora brassceae. Cukriniams ir pašariniams burokams kenkia rūdys (Cercospora beticola), P'homa betae ir kt. Miško medžiams kenkia įvairios kempinės, rūdys, Lophodermium pi-nastri ir kt.

Augalų mityba. Daugumas augalų minta neorganiniais junginiais, esančiais dirvoje ir ore, ir iš jų sudaro visą jiems reikalingą organinę medžiagą. Augalui visuomet yra reikalinga anglis, deguonis, vandenilis, azotas, kalis, kalcis, magnis, geležis, fosforas ir siera. Mažiau reikalingi chloras, natris, silicis, litis, cinkas, aliuminis, bromas, jodas, fluoras, manganas, varis, kurių kartais būva augalų pelenuose. Iš oro augalas gauna deguonį ir vandenili, o iš dirvos vandenį ir kitus reikalingus elementus. Azoto augalas gauna iš dirvos daugiausia nitrato, nitrito ir a-monio rūgšties pavidalu. Azoto bakterijos gauna azoto iš oro, bet kai jos gyvena dideliu kiekiu šaknų gumbeliuose, augalas nau-doja_šitą oro azotą bakterijų pagalba. Angliarūgštę augalas ima iš oro, pats atpalaiduoja deguonį ir iš anglies drauge su vandeniu sudaro angliavandenius,, kaip cukrų ir krakmolą, šis procesas vadinamas asimiliacija ir yra surištas su žalio chlorofilo veikimu. Iš angliavandenių atsiranda visos organinės medžiagos, iš kuriij susidaro augalo kūnas, būtent celulozė, riebalai, baltymai.

Augalų morfologija yra mokslas apie augalų formą. Augalų vidinė struktūra vadinama augalų anatomija, augalų išorė, arba organų struktūra, yra organografija, arba išorinė morfologija. Ji apima augalo vegetacijos ir dauginimosi organus, šaknies, lapo, žiedo, stiebo, vaisiaus, sėklos formą ir jų pasikeitimą. Kartais šie organai be normalios savo funkcijos, turi kitą ir dėl to keičia savo formą.

Augalų parazitai gyviai (vabzdžiai, ne-matodos ir kt.) ar parazitiniai grybeliai (rūdys, kūlės ir kt.), kur’e minta gyvais augalais ar gyvena gyvų augalų audiniuose ir kenkia augalams.

Augalų pelenai. Augalui degant, jo organinė medžiaga, taigi anglis, vandenilis ir kt. sudega ligi anglies dioksido ir vandens, kurie išeina dūmais, o mineralinės medžiagos pasilieka pastovaus nedegamo pavida-

lo. Natrio ir kalio druskos virsta karbonatais, o kitos bazės karbonatų, oksidų, fosfatų, sulfatų ir chloridų pavidalu. Pelenų sudėtin įeina potašas arba kalio karbonatas, soda, kalcio oksido ir fosfato, geležies oksido, silicio oksido, truputis kalio ir natrio oksidų bei sulfatų ir kt. Kopūstų pelenai turi daug sulfatų, oburlių ir špinato caug geležies ir sulfatų, rugių grūdų pelenai daug geležies ir fosforo. Pelenų sudėtis nėra pastovi. Kadangi A. P. yra daug po-tašo ir šiek tiek sodos, tai seniau iš jų ir riebalų gamindavo minkštąjį muilą.

Augalų pienas įvairios cheminės sudėties įvairiuose augaluose baltos sultys, pvz. Euphorbia, Taraxacum (kiaulpienė), Ficus ir kt. Yra augalų šeimų, kurios turi daug pieno, pvz. Compositae, Campanula-ceae, Euphorbiaceae ir kt.

Augalų sistema. Vienas augalų sistematikos uždavinių yra sudaryt augalų sistemą, t. y. suskirstyti visus žinomus pasaulyje augalus į klases, šeimas, eiles. Tokių sistemų yra labai daug. Sistema yra dirbtinė, jeigu pagrindinis suskirstymo požymis yra bet koks išorinis augalo požymis, pvz. kuokelių skaičius, piestelės forma; natūralinė sistema yra pagrįsta giminystės santykiais tarp atskirų augalų grupių ir rodo kokiu būdu ėjo išsivstymas iš žemesnių į aukštesnės organizacijos augalus. Svarbiausia dirbtinė sistema yra Linné sistema:

A. Monoclinae — dvilytiniai augalai: 1 klasė: monandria su vienu kuokeliu, 2 klasė: diandria su dviem kuokeliais, 3 klasė: triandria su 3 kuokeliais, 4 klasė: tetrandria su 4 kuokeliais, 5 klasė: pentan-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai