Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/408

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


statyti rūmai, meno galerijos, teatrai išgarsino jo vardą Vokietijoje.

1696 mirus Jonui Sobieskiui, prasidėjai tarp Lenkijos ir Lietuvos varžytynės dėl kandidato į sostą. Jau seniai dėl politinės įtakos varžėsi čia prancūzai — Burbonai su austrais — Habsburgais. Burbo-nai statė kandidatu Contį, prieš kurį buvo rusai, o austrai palaikė Saksonijos Augustą Fridrichą kuris norėdamas išvengti tikybos kliūčių perėjo į katalikus. A. atvyko Lenkijon su pinigais ir kariuomene, nuvaržė Contį ir 1697 VI 27 buvo išrinktas karaliumi, VII 27 prisiekė pacta conventa, IX 15 buvo vainikuotas. O Conti atplaukė į Dancigą taip pat su pinigais ir nedidele kariuomene jau po rinkimų.

Pradėjęs valdyti, A. turėjo vilties, kad jam ir čia pavyks įvesti absoliutizmą tokį, kokį jis buvo įvedęs Saksonijoje. 1699 atsiėmęs iš turkų Ukrainos dalį, A. pradėjo svajoti apie nukariavimus Padunojuje ir net apie Konstantinopolio užėmimą. Pabaltijy jis norėjo atsiimti Livoniją ir pasirėmęs Lietuvos didikų ir bajorų dalimi, įvesti neribotą valdymą. Livonijai atimti sumanymui jis tikėjosi rasti paramos Prūsijoje ir Rusijoje. Tam reikalui jis pradėjo ilgai trukusį šiaurės karą (1700—1721). įkūręs absoliutinę valdžią jis norėjo Lie-tuvą-Lenkiją paversti paveldima monarchija ir sostą palikti savo sūnui. Absoliutizmo siekdamas, jis labiausiai tuo reikalu stengėsi remtis Lietuva.

Livonija ir Estija jau nuo 1629 buvo Švedijos valdžioje. Švedijos vyriausybė jau XVII a. tiek pačioje Švedijoje, tiek ir Livonijoje pradėjo vad. redukciją-tikrinimą, kas iš bajorų ir kokiais titulais valdo valstybines žemes, ir neteisėtai valdomas atimdavo. Redukciją buvo pradėjęs Karolis XI (1655—1697); ją tęsė ir jo sūnus Karolis XII (1682—1718). Dėl ios redukcijos Livonijos dvarininkai vokiečiai pradėjo galvoti, ar jiems nebūtų naudingiau vėl prisidėti prie Lietuvos-Lenkijos, kaip kad seniau, bet neįsilieti į ją, tik savo valdovu pripažinti A. šiems dvarininkams vadovavo Patkul (1660—1706). Jis 1699 VIII 24 slaptai susiderėjo su A. ir s>ūlė užpulti Livoniją ir Estiją ir jas ats’imti iš švedų. Patkųlis, pradžioje bendradarbiavęs sų A., paskiau persimetė rusų pusėn, nors vėliau rusams pradėjus Livoniją naikinti, jis stengėsi ją apginti, nukreipdamas rusus į Lietuvą.

Tuo tarpu pačioje Lietuvoje vyko savitarpio kovos. XVII a. Lietuvoje savo įtaka ir turtais iškilo Sapiehų giminė, o su jų įtaka stengėsi kovoti kiti d-dikai. Kadangi Sapiehos buvo prieš A. kandidatūrą į sostą, tai išrinktas valdovu A. buvo irgi prieš juos nusistatęs. Norėdamas Sapiehas nugalėti, jis netrukdė vidaus kovų, laukdamas, kad vėliau abi apsilpusios priešingosios pusės bus priverstos ieškoti jo pagalbos ir pasiduoti jo valiai, šios vidaus kovos pasibaigė kautynėmis ties Valkininkais 1700 XI 10. Visa tai davė A. progos įvesti Lietuvon Saksonijos kariuomenę. Po Valkininkų kautynių dalis laimėjusių tą kovą didikų ir bajorų, nebūdama tikra dėl ateities, prašė A. apginti juos nuo vidaus priešų ir už tai žaidėjo jį paskelbti paveldimų, nuo Lenkijos nepriklausomos Lietuvos valdovu. Tuomet A. su pasilikusia Lietuvoje saksų kariuomene pradėjo šiaurės karą, neatitikusį Prancūzijos karaliaus politikos Europos rytuose, jo vad. šiaurės sistemai, ši sistema tai buvusi Prancūzijos sąjunga su Švedija, kuri už Prancūzijos pinigus turėjo suvaldyti austrus, Brandenburgą ir kitus Prancūzijos priešus. Karolis XII 1698 atnaujino savo tėvo Karolio XI sutartį su Prancūzija ir turėjo taikintis prie jos reikalavimų. Tuo tarpu buvo prasidėjęs švedų karas su danais dėl Holstei-no, kuris 1700 baigėsi Travendale sutartimi. Tuo laiku ir A. susiderėjo su prancūzais, kad nugalėjęs švedus jis pulsiąs ir austrus. Bet pranzūzai nenorėjo A. karo su švedais ir siūlė švedams dalį Brandenburgo, o A. Prūsiją. Bet A. tuoj persimetė į austrų pusę ir 1702 I 16 su jais susiderėjo. Tuomet karalius Liudvikas palaikė švedus prieš A. ir net rūpinosi jį, kaip austrų talkininką, pašalinti ir sutaikinti švedus su austrais.

šiaurės karas. Norint švedus išvyti iš Livonijos, A. teko tartis su rusais, prūsais ir danais. Kad Prūsija nesikištų į karą, jis pripažino Prūsijos karaliaus titulą, atsisakęs savo siuzereno teisių. 1689 VIII 9 jis susitarė su rusais, kurie ieškojo išėjimo į jūrą. 1698 III 24 A. susitarė ir su danais. Lenkijos primas kardinolas Radzie-jowski, gavęs iš rusų didelį atlyginimą, pasižadėjo sukelti karą ir gauti seimo sutikimą šventosios uostui atstatyti, iš kurio Saksonijos kariuomenė galėtų žygiuoti į Kuršą ir į Rygą. Tačiau Radziejowskiui tai nepavyko ir 1699 seimas pareikalavo iš A. išvesti iš Lenkijos ir Lietuvos savo kariuomenę. A. jos neišvede, taisė šventosios uostą ir 1700, neatsiklausęs nei Lietuvos nei Lenkijos, pradėjo karą, paėmė Duenamuendę ir sustojo t’es Ryga. Tuo tarpu Karolis XII, susidorojęs greitai su danais ir 1700 VIII 8 su jais sudaręs taiką, jau 1700 XI 20 ties Narva sumušė, ru-

Augustas II

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai