Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/415

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


minčių poveikis paskesniems laikams liko žymus moksle apie Dievo triasmenybę, malonę ir teologiškai aiškinant žmonijos istoriją.

A. gimė Tagastėje (Afrikos Numidijoje) iš tėvo pagonies ir motinos krikščionės Monikos, vėliau paskelbtos šventąja. Mokėsi Tagastėje, Madauroje ir Kartagenoje. 375 buvo laisvojo meno mokytoju Tagastėje, paskiau Kartagenoje; 383 nuvyko j Romą, 384 į Milaną, kur mokė retorikos. Savo dvasinį šio laiko gyvenimą jis papasakojo savo Confessiones. 373, skaitydamas vėliau dingusį Cicerono Hortensijų, susidomėjo filosofija. Kadangi tuo metu jo nepatenkino dėl savo paprastumo krikščionių šventieji Raštai, tai A. prisidėjo prie ma-nichėjų (374—383). Betgi nepatenkintas ir manichėišku dualizmu ir nepasitikėdamas krikščionybe, jis vėliau prisidėjo prie naujosios (Platono) akademijos skeptikų. A. gyvenant Milane gilaus įspūdžio padarė šv. Ambraziejaus pamokslai. Be to, jį veikė ir motina Monika. Neoplatonikų, ypač Plotino, raštų skaitymas atskleidė jam platų akiratį spekuliatyviniu būdu suprasti krikščionių tikėjimą, u jis po sunkių kovų su savo aistringa prigimtimi, šv. Antano ir kitų to meto Rytų vienuolių pavyzdžių veikiamas, beskaitydamas šv. Pauliaus laišką romėnams, surado kelią i krikščionybę. Atsivertęs, A. atsisakė mokytojo darbo, atsidėjo rengtis krikštui ir 387 jį priėmė drauge su savo sūnumi Adeodatu iš šv. Ambraziejaus rankų. 391 Hip-po vyskupas jį įšventino kunigu, o 394 A. buvo įšventintas vyskupu ir paskirtas vyskupo Valerijaus koadjutorium, šiam mirus, 396 liko Hippo vyskupu. Per 34 savo vyskupavimo metus A. be pertraukos dirbo, sakydamas pamokslus, rūpindamasis kunigų ir liaudies reikalais, raštais kovodamas už bažnyčią. Mirė vandalų valdovui Geiserichui apgulus Hippo miestą. A. kūnas padėtas augustinų bažnyčioje Pavijoje, kur jį VIII a. atgabeno iš Afrikos lan-gobardų valdovas Luitprandas.

A. filosofija formavosi neoplatonizmo poveikyje, tačiau A. neoplatonizmą sukrikščionino. Gnoseologijoje A. jau seniai prieš Descartes a išreiškė, kad tvirčiausias filosofinio pažinimo pagrindas žmogui yra jo paties sąmonės faktai ir kad filosofijos pradedamasis punktas yra mano paties Aš. Pagrindas absoliučiai pasitikėti sąmonės faktais ir savuoju Aš yra tiesioginis šių faktų stebėjimas. Esamąjį šalia mūsų kūnų pasaulį mes suvokiame jusliniu pažinimu, kuris tačiau suteikia tik manymą, bet ne tikrumą. Tikrai žinome tiktai protinius dalykus, t. y. logikos, matematikos, etikos ir estet'kos nekintamas tiesas, kurias mūsų dvasia prisiima netar-pine kontempliacija, šias, mūsų pasaulyje esančias „amžinąsias tiesas” (rationes ae-ternae) Dievo galvojime atitinka Dievo idėjos, pagal kurias yra viskas sukurta (Platono idėjų mokslo sukrikščioninimas). šias amžinas nekintamas tiesas mūsų dvasia pažįsta Dievo šviesos apšviečiama. Iš Plotino paimdamas šią iliuminacijos teoriją, A. ją paremia ir krikščionių šv. Raštu, kuris Dievą pakartotinai vadina „tikrąja šviesa, apšviečiančia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį” (Jon. I 9).

A. psichologija prasideda taip pat analizavimu sąmonės faktų, kurie nuveda į sielos substancialumą ir dvasingumą. Svarbiausias sielos nemirštamumo A. įrodymas yra jos nekintamumas, nenyks-tamumas ir amžinumas tiesos, su kuria neatskiriamai sujungta žmogaus dvasia, kaip tiesos turėtoja ir jos subjektas. Betgi A. psichologijoje apstu ir empirinio sielos veiksmų stebėjimo. Kaip savo paties sielos gyvenimo analizuotojas, A. vadinamas „pirmuoju moderniu žmogumi”. Sąmonės faktai A. sudaro pagrindą ir jo metafiziniam Dievo įrodymui. Savo vidiniu kon-templiavimu mes savo dvasioje pažįstame logikos, matematikos, etiKos, estetikos ir religines aukščiausias tiesas, šių amžinų, nekintamų ir būtinų tiesų buvimas išaiškinamas tik aukščiausios, amžinos, nekintamos ir būtinai esančios dvasinės būtybės—Dievo buvimu. Be šio, vadinamo no-tinio, Dievo įrodymo, A. Dievo buvimą įrodinėja dar iš tobulumo laipsnių, teleologiniu, psichologiniu (iš laimės troškimo) ir moralniu keliu. Mūsų nepajėgumą pažinti Dievo būtybę A. išreiškė posakiu: doeta ignorantia.

Gamtos filosofijoje A. krikščionybės mintį, kad pasaulis yra Dievo sukurtas, jungia su iš neoplatonizmo paimta Platono pasaulio suformavimo teorija apie sėklines jėgas (rationes seminales). Dievas iš nieko sukūrė medžiagą ir įdėjo jon sėklines jėgas, iš kurių pagal tam tikrus formavimosi ir plėtojimosi dėsnius kilo empirinis pasaulis ir jo visos atskiros (ir organinės) būtybės. Taigi A. kuriamąjį teizmą jungia su tokiu mokslu, kuris labai panašus į šių dienų evoliucijos teoriją, betgi nėra su jąja visai identiškas.

Etikoje A. yra voluntaristas, t. y. valios etikos atstovas. Valia A. yra pranašiausioji sielos galių, judinanti visas kitas sielos jėgas. Dorovinis pradmuo, dorybė glūdi geroje valioje. Dora valia savo aukščiausią tikslą turi Dievuje, aukščiausiame gėryje, kuris vienas tegali patenkinti žmogaus laimės troškulį. O doros valios aukščiausia norma yra dieviškas amžinas įstatymas (lex aeterna), kuris įspaustas žmogaus širdin, kaip natūralinis gamtos dėsnis ir kuriame atsispindi amžinosios, bū-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai