Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/418

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


totis nėra palankus, nes čia įsigali magija. Matriarchato cikle svarbiausią vaidmenį vaidina A. numirėliams, kuriems, be maisto reikmenų, aukoja m5 dar ir ginklai ir naudingi gyvenimui įiankiai. Vėliau klajoklių ciklui sumišus su kitais ciklais, su numirėliu kitan gyveniman siunčiami ir jo vergai ir moterys. Tai yra viena žmonių aukojimo šaknų. Kita šio papročio šaknis eina iš paties matriarchatinio ciklo, kuriame prasidėjo antropofagija nuo to laiko, kada kitose giminėse pradėta vartoti maistui ir žmogieną ir tokį maistą aukoti dievams ir dvasioms. Trečioji žmonių A. priežastis ėjo dar iš totemistinio magų ir matriarchatinio žemdirbių galvosenos mišinio. Įvairiais būdais kilęs, šis A. pavidalas ypač įsistiprino klajoklių civilizacijos cikle, čia turėjo tam tikrų privilegijų pirmgimis vaikas. O aukoms klajokliai imdavo gyvulių pirmuonis, tai iš analogijos tarp gyvulių ir žmonių pirmgimių pradėta aukoti ir pirmgimiai žmonės, žmonių A. palaikė įsitikinimas, kad dievai ir dvasios reikalaujančios žmcnių kraujo. Tai pastebima senovės meksikiečiuose, karta-geniečiuose, izraelituose, graikuose, romėnuose, germanuose, keltuose, slavuose ir aisčiuose (baltuose). Pačiam papročiui išnykus, jo pėdsakų liko įvairioje simbolikoje, pvz. aukojant plaukus ir kt. Tarp įvairių A. rūšių minėtina ir atsiteisi-m o A., rečiau kaip kitos A. rūšys sutinkama necivilizuotų, dažniau civilizuotų tautų religijoje. Pavaduojamoji atsiteisimo A. žinoma ir plačiau, kur figūruoja išpirkimo ožys, taigi tokia apeiga, kurioje bendruomenės nuodėmės sukraunamos gyvuliui arba žmogui, kuris paskiau iš tos bendruomenės tarpo išvejamas arba nukaunamas.

Iš animizmo išėjo įsitikinimas, kad dievybei ir jos garbintojams paskirtas A. gyvulys tinka būti draugėje suvalgomas ir kad toks valgis žmogų pagerbia, pastiprina.

A. Senajame ir Naujajame Testamente. Genezėje surašytos pirmųjų žmonių A. yra tos pačios, kaip ir šių dienų primityviųjų tautų: Kainas aukoja „iš žemės vaisių dovanų”, Abelis „iš savo bandos pirmuonių”. Paskiau A. pavidalai įvairėja. Mozės žydams buvo įsakyta daryti kalčių, nuodėmių, deginamosios ir taikos A., laikantis tam tikro nustatyto ritualo. Tačiau pranašai kovojo su magiškomis ir antropomorfiškomis A. Naujajame Testamente vyriausia A. — Kristaus A. ant kryžiaus, kuri, katalikų bažnyčios mokslu, nekruviau būdu kartojama mišiose, kur centralizuoti, sujungti ir sutaurinti visi didieji A. elementai: pirmuonių dovana ir pagarbinimas, prašymas ir dėkojimas, dvasios nusistatymo vertės pabrėžimas ir būtinųjų mr-isto reikmenų branginimas, malonės stebuklas ir dorinis šaukimasis; mišiose draugėn susilieja malda ir A., kunigas ir A., aukuras ir A., askezė ir A., kunigas ir Dievas, A. ir Dievas, ir galutinis rezultatas yra Dievo ir žmogaus susijungimas.

Apie senųjų prūsų, lietuvių ir latvių A. bei jų apeigas yra kiek žinių, kad ir ne visada patikimų, iš to laiko, kada jie iškilo savo vakarų ir pietų kaimynų akiratyje. Tuose kronikų ir istorikų daugiausia atsitiktinai užfiksuotuose pranešimuose įsibrovę daug neaiškumų, ypač dėl dievybių vardų. Iš tų išbarstytų įvairiose vietose žinių patiriame, kad tos tautos prieškrikščioniškais laikais praktikavo įvairių nekruvinų ir kruvinų A. J. Maleckis (Meletius) XVI a. aprašo jau krikščionybės laikais prūsų dar slaptomis (jaujose) praktikuotas senoviškas aukojimo ir puotavimo apeigas pavasario pradžioje, javų pjūties pradžioje ir piūtį pabaigus. Pavasarį ir piūties pradžioje gerdavo alų, maldaudami Per-grubį (Pergrubius, Pergrubrius). Piūčiai pasibaigus su daugiau apeigų aukodavo ožį, paskiau jį papjaudavo, jo krauju šlakštydavo dalyvius, mėsą išvirę suvalgydavo (tai pasakoja XVI a. Simanas Grunau). žeminėlės garbei skersdavo kiaules (skerstuvės) ir šiaip jau žeminėliavę išeidami arti, sėti, kulti ir 1.1. (Lasickis, M. Pretorius). Moterys tose apeigose nedalyvavusios (Lucas Davia). J. Dlugošas (1415—1480) pasakoja, kad lietuviai spalio mėnesio pradžioje ar pabaigoje savo šventose giriose per tris dienas aukodavę jaučius, veršius, avinus ir kitus gyvulius. Panašiai tuo metu žemaičiai aukodavę Perkūnui maistą ir gėrimus, o pagal Stryjkovs-kį (XVI a.) — veršį, paršą ir kiaulę, vištą ir gaidį ir kitus naminius gyvulius, imdami kiekvienos rūšies patiną ir patelę. Po aukojimo ceremonijų papiautus gyvulius suvalgydavę. Ožio aukojimas buvo žinomas ne tik sūduviuose bet ir kituose prūsų kraštuose ir latviuose, kuiic aukodavo ir Aukos kalnas. (Šiaulių aps. Meškuičių vl.)

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai