Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/419

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


šunis. Ypatingomis aplinkybėmis ir A. būdavo ypatingos: 1520 vienas sūduvis, kad nukreiptų gresiantį dancigiečių užpuolimą aukojo juodą jautį ir puotai pagamino dvi bačkas alaus. Kad Sembos pakrantėje nesumažėtų žuvys, tas pats sūduvis aukojo juodą kiaulę. Tokių A. buvo ir daugiau sužymėta. Latviai aukodavę iš duonos nulipdytus gyvulius. Apie 1578 Ragainės ir Tilžės lietuviai aukoję „vaško bernelius arba atskirus kūno sąnarius iš vaško padarytus”, kame A Bezzenberger matė žmogaus aukos atminimą. Dlugošo pranešimu, lietuviai be paprastų A. eilinėse metinėse šventėse, dar aukodavę karo grobio trečiąją dalį ir burtų keliu ar kitu būdu parinktus karo belaisvius, mesdami juos ant laužo ir sudegindami. XIV a. Petras Dusburgietis ir Mikalojus iš Jerošino pasakoja, kad lietuviai, paėmę nelaisvėn Sembos vaitą Gerardą Puddę, sudeginę jį raitą pririštą prie keturių stulpų kaip padėkos A. dievams už laimėjimą. Prūsai aukodavę ne tik karo belaisvius (kryžiuočius), bet ir šiaip žmones iš savo tarpo. Grunau pasakojimais ypač kraugeriški buvę prūsų dievaičiai Patolis ir Patrimpas, kuriems aukota ir nekaltų žmonių — merginų ir net vaikų. Dar XIX a. baigiantis K. Jaunius Švėkšnoje užrašė oželio dainą, kur dainuojama, kad „Ruginis su žvaginiu dievui ožius smaug”. J. Totoraitis 1907 Lietuvių Tautoje paskelbė daug pasakojimų apie senovės A., jo užrašytų Daukšių parapijoje, kuriuose minimos A., dedamos kadaise ant Kaukų kalnelio. Rudaminos piliakalnio, Varupių ir kt. piliakalnių. Visų jo suminėtų A. apeigų laikymąsi ar bent jų paskutinius apsireiškimus J. Totoraitis priskiria XVII a. pabaigai ir XVIII a. pradžiai. Senovės A. sąvoką išplėšdami, etnologai ją įžiūri ne tik ligonių apžadais pastatytuose kryžiuose šventkalnyje (11 km nuo Šiaulių, tarp Domanvų ir Jurgaičių), kurių .1902 VII suskaityta 155, bet ir prie kryžių, rūpintojėlių ir t. t. kabinėjime gėlių, kaspinų, skaryčių, veidrodėlių ir pan., gaisro gesinime ožkos pienu, tikėjime, kad ežere ar upėje turį kasmet kas nuskęsti; kuriais metais nenuskendus, kitais turi bent du nuskęsti (kasmetinė A.) ir t.t. Sodžiaus papročių stebėtojai Lenkijoje, Gudijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje ir kt. sužymi daugybę panašių A. ar bent jų atmainų. XVIII a. lenkų rašytojas Matuševičius pasakoja, kad čigonės reikalavusios žudyti kūdikius arba vištas toje vietoje, kur norima surasti užkastieji turtai. Ir panašių reiškinių Lenkijoje buvo nemaža užfiksuota dar XIX a. Daug kur tuomet ir kai kur Lenkijoje ir XX a. buvo plaunamas arba užkasamas gaidys statomos trobos kertėje, kuo buvo pakeistas senovės slavų paprotys tais atvejais užkasinėti gyvą žmogų. Dar 1908 Rusijoje buvo pastebėtas permėnų krikščionių masinis jaučių aukojimas šventųjų Floro ir Lauro garbei.

S. Daukantas Būdas senovės lietuvių 1845; A. Mierzynski Mvthologiae Lithuaniae monumentą 1S92—1896; J. Totoraitis Senovės liekanos ir lietuvių mitolosriški atsiminimai — Lietuvių Tauta I 1907: P. Klimas Lietuvių senovės, bruožai 1919; H. Bertuleit Das Relieionswesen der alten Preussen 1924; W. Mannhardt Letto—Preussische Goetterlehre 1936.

Auka biuletenis kunigams, 1947—1949 spausdintas Kirchheim Tecke (Vokietijoje) ir leistas šv. Sosto Delegatūros lietuviams Vokietijoje (vėliau Sielovados Tarnybos).

Aukaimis žemaičių pilis ir senovinio kulto centras žemaičiuose, ni’.r XIII a. minima kronikose vardais ¿ugken, Aukon, Awkon, Onkajm. Oukaim. 1285 čia buvo sumušti kryžiuočiai, 1291 pilis sudeginta, paskiau vėl atstatyta. 1303 ir 1304 kryžiuočių užimta. 1328 visiškai sunaikinta. 1345 ties A. buvo sumuštas D. L. K. Algirdas, čia esą miręs pasislėpęs paskutinis žemaičių krivė Gintautas. 1414 A. šventoji giria buvo iškirsta. J. Jaroševičius ieškoio A. ties Betyerala. Voigtas, Narbutas Ugėnuo-se ties Dubysa. I. Buszynski Betygaloje, Prekeris tarp Truskavos ir Šatės, A. Mierzynski Batakiuose. Tačiau iš kryžiuočių žvalgų pranešimų (Wegeberichte) aišku, kad visi keliai, kurie ėjo per jų įvairiais vardais minimą A., susikirsdavo Skaudvilėje, Tauragės aps., ties kuria yra ir Vaidilos miškas, greičiausiai senovės šventosios girios prisiminimas. Ir šiaip A. vardas, įvedus žemaičiuose krikščionybę, buvo visai išnykęs kartu su vietove, ir tik XVIII a. pirmą kartą paminėta toje vietoie atsiradęs tuomet dar kaimas Skaudviliški alias Pohance, kas patvirtina tradiciją, jog ten kadaise buvęs A.

V. Biržiška Kryžiuočių keliai i Lietuvą XIV a. l'CJ0.

Aukcionas turto pardavimas iš varžytinių, t. y. tam. kas pasiūlo aukščiausią kainą. A. gali būti laisvas, kada pats turto savininkas iškelia A. savo turtui parduoti geriausiomis sąlygomis, ir priverstinis, kada skolininko turtas parduodamas dėl ne-sumokėjimo mokesčių arba teismo sprendimu kreditorių pretenzijoms patenkinti. Tarp kita ko, A. turi didžiausią reikšmę paveikslų, įvairių senybių, pašto ženklų ir kt. prekyboje.

Auklė asmuo padedąs motinai auginti kūdikį. 1930 Lietuvoje buvo įst. valstybiniai slaugytojų kursai paruošti personalui vaikų globojimo įstaigoms ir šeimoms.

Auklėiimas. Pati A. sąvoka XX a. iškeldavo ginčų, kadangi į A. galima žiūrėti tiek iš mokinio pusės — subiektyvinės, tiek iš objektyvinės, t. y. iš mokytojo pusės. Pirmosios krypties atstovai, su Elleri Key ir L. Tolstojumi priekyje, yra linkę

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai