Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/428

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


kt. A. dvare M. Girdvainio projektu buvo įkurtas upėtakių ūkis ištisoje dirbtinių tvenkinių sistemoje. Prieš i Pasaulinį karą ten užaugintos smulkios 200 g žuvelės buvo siunčiamos į Petrapilį. Yra ir karpių tvenkinių. Aplinkiniuose ežeruose įveista vaivorykštinių upėtakių ir sijų. Tai buvęs vienintelis Nepriklausomoje Lietuvoje upėtakių ūkis. Buvo ir žuvų perykla, kur buvo galima išperinti apie 100.000 žuvelių.

V. Mongirdas Forelių žuvininkystė Aukštadvaryje Krivūlė 1924 N. 11.

Aukštadvaris Kauno aps. Čekiškės vi. dv. 18 km ,nuo Vilkijos, 4 km nuo Čekiškės. čia 1863 suklimo metu iš Kauno atėję žarskio vedami sukilėliai įsitaisė stovyklą. III 21 būrio vadovybę perėmė Boleslovas Koliška. Per keleią dienų būryje prisirinko a. 400 žmonių. Atvykus į būrį Panevėžio filialistui kun. Antanui Norvaišai ir Čekiškės vikarui kun. Aleksandrui Vytartui, pradėjo į būrį masiškai plaukti ir valstiečiai, kuriems 18d3 III 10 Vytar-tas pasakė lietuvišką pamokslą, vėliau Paryžiuje išspausdintą (Pamokslas kunega Witarta kamandoriaus Cziekiszkio bažni-czes). III 29 kelios Kaporskio pulko rusų kuopos staiga puolė sukilėl-us, juos išvaikė ir daugelį paėmė į nelaisvę. Tarp kritusių kautynėse buvo ir kun. Vytartas, o kun. Norvaiša pateko į nelaisvę, bet paskiau iš Kauno kalėjimo pabėgo į Prancūziją ir buvo už akių nuteistas sušauayti.

Aukštaičiai — istoriškai bei geografiškai tai rytinė Lietuvos dalis už Nevėžio ir Nemuno. Vardas iškyla jau XIII a. pabaigoje. Jau ordino kronikininkas Dusburgas, kalbėdamas apie 1294—1300 įvykius, lietuvių žemes kairiajame Nevėžio krante vadina Austechia. 1322 D. L. K. Gedimino taikos sutartyje su Livonijos ordinu minima ir terra Eystoyt'hen. Vardo reikšmė yra grynai geografinė, ir jau D. L. K. Vytautas 1420 ją aiškino, kad „Sainoyte vero Lyt-waniam apellant Auxstote, quod ėst terra superior respecte terre Samaytarum”. Wartberge 1367 pažįsta bendrinį A. vardą -- aukštutines lietuvių sritis. A. vardo priešprieša yra žemaičių vardas. K. Būga spėjo, kad šie du vardai atsirado XIII a., aar žemaičiams tebegyvenant .Nevėžio žemumoje, o A. nuo jų į rytus aukštumoje. Bet kadangi žemaičiai rusų šaltiniuose minimi jau XIII a. pradžioje, tai šie du vardai, matyti, bus kilę žymiai anksčiau. XIII ir XIV a. žemaičiais tebevadinamos sr itys tarp Mūšos ištakų ir Ventos aukštupio šiaurėje, Žarėnų ežerų šiaurės vakaruose, Nemuno pietuose ir Nevėžio rytuose. Didžioji šio ploto dalis, pietuose ir rytuose, kaip tik ir yra žemuma. Dėl to ypač savo rytų kaimynams už Nevėžio žemaičiai ir tiesiogine prasme buvo žemaičiai. A. jų vardas geografiškai taip pat gerai tinka, nes šios lietuvių šaKos branduolio iš senų senovės būta Vilniaus aukštumose. A. — žemaičių skiriamąja siena ordino kronikininkai nuo XIII a. pabaigos laiko Nevėžio upę. Tatai paremia liti uvių tezę 1413 Veliuonos ginče, tvirtinančią, kad Nevėžis aukštyn linkui toli skiriąs ir skyręs Žemaičius nuo A. Toliau į šiaurę nuo Nevėžio administracinė žemaičių kunigaikštijos ir (aukštaitiškos) Upytės apskrities siena XVI a. viduryje eina nuo Vadaktų pro Sidabravą iki Beržės upės ties Pliuškių kaimu, Berže ligi Radviliškio, per Stačiūnų ir Lygumų tarpą ligi Mūšos, toliau stačiai ligi Latvijos sienos, ligi Virčuvio upelio į vakarus nuo Kriukų, šita siena, istorinių aplinkybių sudaryta, turėta būti taip pat gana sena.

K. Būga Aisčiu praeitis vietų vardu šviesoje 1924; A. Salys Dle Žemaitischen Mundarten Tautoje ir žodyje VI t. 1930; Lcnvmianski Studja nad poeząt-kami spoleczenstvva i panstvva litewskiego 1932.

Aukštaičių Aukštumos apima rytų ir pietų Lietuvos kalvynus bei jų grupių sudarytas aukštąsias sritis, šiaurinės dalies aukštumos yra paskutiniojo ledlaikio padarinys. Jos yra jaunesnės, kalvos mažiau nuardytos atmosferos veikSnių, statesnės, tarp jų esantieji kloniai ir duburiai išlikę gUesni. Dėl to čia daugiau ir ežerų, šių aukštumų centras yra Švenčionių srityje. Jos šakojasi į Zarasų, Svyrių, Molėtų, Trakų ir kt. grupės. Aukščiausia vieta yra prie Daugėliškio (285 m). Prie šios grupės aukštumų priskirtinos ir p. v. Lietuvos, (Sūduvos) aukštumos su centru Vižainio apylinkėse. R. Lietuvos pietinės dalies aukštumos prasideda į pietus nuo Vilniaus. Jų centras yra a. Ašmeną. Aukščiausios vietos čiupiškio kalnas (311 m) ir Debesijos kalnas (307) m), čia aukštumos yra lygesnės, panašios į mažas plokštakalnes.

Aukštaičių tarmės ž. Lietuvių kalba.

Aukštaitė Marija, rašytojos, visuomeni-ninkės Radkevičiūtės - Navikavičienės (g. 1896 VII 18 Stanaičių k. Garliavos vi.) literatūrinis vardas. 1920—Įi'27 Prienų savivaldybės taryboje, trejus metus vicepirmininkė. 1919—1929 Liet. Kat. Moterų Dr-jos Prienų sk. pirmininkė. 1930 atvyko į Kanadą. 1937 Montrealyje organizavo Vil-

„Napoleono kepurė” — piliakalnis arti Aukštadvario

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai