Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/441

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Auktumis (kronikų Auctume) prūsų pa-gudėnų sukilėlių vadas per 1261 — 1263 prūsų sukilimą.

Aukuras (iš auka ir kurti, kuras). S. Daukanto sugalvotas naujadaras slavų altoriui pakeisti. Dabar A. paprastai vadinama vieta aukai deginti, o altorius bažnytine prasme tėra „Dievo stalas”. Seniausias A. pavidalas paprasto akmens gabalas. Vėliau imti dirbdinti A. ar deginamų aukų pavidalo (Egipte), sosto pavidalo (artimojoje Azijoje), karstų ir kt. Senovinis žydų A. buvo daromas iš žemės arba akmenų ir statomas aukštumose. Paskiau jų šventnamiuose stovėjo dvejopo pavidalo A.: keturkampis deginamoms aukoms prieangyje ir smilkomosioms pačiame šventnamy.

Krikščionybėje A. vadinamas altoriumi (iš vėlyvojo lot. ai tarė—pakili vieta). Tai yra vieta arba pastatas, kur aukojama mišių auka, kur laikomas švenčiausiasis (A. tabernakulis; tai Dievo namų centras, tai Kristaus kryžiaus ir karsto simbolis. Altoriaus pavidalas imituoja Kristaus paskutiniosios vakarienės stalą. Prieš Konstantiną altorius buvo medinis stalas arba akmens pliauska viršum kankinio karsto. Po Konstantino A. naudotasi akmenimis, kuriems nuo V a. buvo duodamas stalo arba skrynios pavidalas ir buvo dedamos kankinių relikvijos. Nuo renesanso laikų A. gauna sarkofago pavidalą. A. pašventinimas praktikuotas nuo IV a. A. tik vyskupo pašvenčiamas kaip eucharistinės aukos vieta. A. pagražinamas įvairiomis pridedamomis dalimis - statulomis, paveikslais, bokšteliais, būva įvairių stilių — gotiko, baroko, moderniojo, paskiausiuoju laiku atsirado (JAV lietuviškose bažnyčiose ir koplyčiose) ir lietuviškojo stiliaus A. A. turi tą patį vardą, kaip ir bažnyčia, kurioje jis stovi.

I. Braun Der christliche Altar 1924.

Senovės, prieškrikščioniškoje Lietuvoje A. vartota nuo ledų laikotarpio mūsų žemėje palikę natūralūs akmenys, tik iškalant juose įdubimus, dubenius, latakus, įvairius ženklus. Gyvuose atsiminimuose apie senovinius akmens A. Lietuvoje ilgiausiai yra išlikęs Rambyno A., kuris buvo vėliau suskaldytas. Naujaisiais laikais stovėjęs Rambyne A. pavidalo akmuo buvo jau dirbtinai padarytas — sucementuotas iš mažesnių akmens gabalų, kurie vargiai ar buvo senojo Rambyno akmens skeveldros.

Aukuras draugija tautos kultūrai kelti Klaipėdos krašte. Buvo įkurta 1922 I 25 J. Stiklioriaus, V. Gaigalaičio, Saugos, Juo-zapaičio, M. Toleikio, Mekio, Adomo ir Jono Brakų. Draugija buvo įgijusi a. 4 ha Rambyne, šelpė mokslus einančią jaunuomenę, buvo įsteigusi biblioteką (3000 t.) su skaitykla. Rengė mokslo paskaitas (švietimo savaites, universit. savaites), organizavo liaudies universitetą, koncertus, kvietė lietuvių teatrą. Narių turėjo a. 100. Pirmininku buvo Jokūbas Stikliorius. Vokiečiams vėl Klaipėdos kraštą okupavus, draugija buvo tų okupantų likviduota.

Aukuras moksleivių kudirkiečių rotatorinis laikraštis, .1948—1949 leistas lietuvių stovykloje Hanau Vokietijoje. Redagavo V. Kavolis.

Aukuro žvaigždynas yra tarp Skorpiono, Pietų trikampio ir Povo žvaigždynų pietiniame dangaus pusrutulyje, šis žvaigždynas buvo žinomas jau graikų astronomui Ptolemėjui.

Aulamas Panevėžio aps. ir vi. upelis, dešinysis Nevėžio intakas, 10 km ligio. Prasideda ties Kulbagalio k. Baseino plotas 19 km2.

Aulard François Victor Alphonse (1849— 1928). Prancūzų istorikas, daugiausia tyrinėjęs Didž. Prancūzų revoliuciją. Montpe-lier, Poitier ir nuo 1886 Paryžiaus Sorbo-nos prof. Remdamasis daugiausia archyvine medžiaga išsp. Les orateurs de l’Assamblée constituante 1882, Les orateurs de la Législative et la Convention 1885, Recueil des actes de Salut public 1889—1928, La société des Jacobins 1889—1897, Paris pendant la réaction thermidorienne et sous le Directoire 1898—1902, Paris sous le Consulat 1903—1904, Études et leçons sur la Révolution française 1893—1913, L’Histoire politique de la Révolution française 1901, La Révolution française et le régime féodal 1919. Redagavo Revue de la Révolution française.

Aularkai senovės keltų tauta Galijoje (dab. Prancūzijoje), gyvenusi tarp Seine ir Loire upių. Tarkvinijaus Senojo laikais jų dalis išsikėlė į š. Italiją.

Aulas rytų tautų sodybos pavadinimas.

Aulavėnai (Auluvėnai) Isruties aps. bažnytkaimis Maž. Lietuvoje, tarp Skaisgirio ir Įsruties. Pirmoji bažnyčia statyta 1610— 1622, 1709 sudegė, naujoji 1807 buvo pran-

Meksikiečių aukuras

Senoviškas aukuras „Didysis Akmuo” Žaslių vi.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai