Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/457

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


mes išplėtė ligi Muravos bei Leitos upių ir savo rezidenciją perkėlė į Leopoldsbergo miestą ties Viena. 1156 A. gavo žemes tarp Inno ir Enso upių ir hercogijos titulą. 1.186 prisijungė štiriją. XIII a. pirmoji pusė tai A. kultūrinio ir materialinio žydėjimo laiko tarpas. 1229 A. prisijungė dalį Krainos. Paskutinysis Babenbergas 1245 atrėmė mongolų puolimą. Jam 1246 kovoje prieš vengrų karalių Belą žuvus, vokiečių imperatorius Fridrichas II pavertė A. savo lenu. 1273 išrinktas vokiečių imperatorium Rudolfas I Habsburgas savo sūnums davė lenu A., štiriją ir Krainą. Tuo būdu įsikūrė atkakliai už savo krašto sienų išsiplėtimą kovojusi Habsburgų dinastija. 1365 buvo įk. Vienos universitetas. XIV a. Habsburgų valdomos žemės buvo praplėstos, 1369 prijungus Freiburgą, 1374 Istriją, 1382 Triestą. Bet 1365 Habsburgų namai skilo į dvi linijas, kurių viena — Albrechtinų, gavo A,, o kita — Leopoldinų, visas kitas žemes. A. valdovas Albrechtas V (1404—1439), paveldėjęs vengrų ir čekų vainikus, 1438 buvo išrinktas vokiečių karaliumi Albrechtu II. Nuo to laiko per 300 metų ligi 1740 Vokietijos vainiką laikė Habsburgų dinastija. Albrechto II sūnui Vladislovui Postumui mirus, vokiečių imp. Fridrichas III ir Albrechtas VI pasidalino A. 1485 vengrų karalius Motiejus Korvinas išvijo Fridrichą iš Vienos, bet šis, savo sūnaus Maksimilijono padedamas, grįžo į sostinę ir 1491 Pressbur-go taika iš M. Korvino įpėdinio Vladislovo Jogailaičio gavo teisę paveldėti Vengrijos sostą. Fridrichas III, nors ir nepajėgė įvykdyti savo formulės, kad A. valdo visą pasaulį (A. E. I. O. U.), vis dėlto savo sūnui paliko visas Habsburgų žemes, net ir su Tiroliu. Jo sūnus Maksimilijonas I (1493 — 1519) dar padidino savo valstybės plotą. Jo valdymo laikais iškilo A. mokslas ir menas, ir Vienos universitetas virto svarbiu humanizmo centru. Maksimilijono sūnui Pilypui vedus Ispanijos sosto įpėdinę Kastilijos Jo-anną, Habsburgai gavo Ispaniją, o jo vaikaitis Karolis V (1519—1555), paveldėjęs Burgundiją ir 1519 išrinktas vokiečių imperatorium, atsidūrė didžiausios monarchijos priekyje. 1521 Wormso reichstago metu jis užleido A. žemes savo broliui Ferdinandui ir Habsburgų linijai suteikė teises į vokiečių sostą. 15.26 mirus bevaikiui vengrų karaliui Liudvikui, Čekija ir Vengrija teko Ferdinandui. Tuo prasidėjo A. galybės periodas. Tačiau vengrų didikai išsirinko kitą karalių, Joną Zapoliją, kurį pripažino ir turkai, grasę užgrobti A. rytų žemes, 1529 puolę Vieną ir žiauriai sunaikinę šalį. 1533 Konstantinopolio taika sugrąžino ramumą, bet privertė Ferdinandą išsipirkinėti iš turkų. Prasidėjus reformacijai, Ferdinandas stojo į jos priešų eiles, numalšino A valstiečių sukilimą, nors ir buvo priverstas suteikti jiems kai kurių lengvatų. Imperatoriaus vainiką Ferdinandas gavo 1556, o visą savo valstybę padalino tarp sūnų: Maksimilijonas II (1564—1576), imperatorius, gavo A., Čekiją ir Vengriją, Ferdinandas Tirolį, Karolis štiriją, Krainą ir kt. Reformacijai Maksimilijonas buvo tolerantingas, bet jo įpėdiniui Rudolfui II valdant (1578 — 1612), prasidėjo protestantų persekiojimas. Vengrijoje tikybinė reakcija paruošė dirvą sukilimui, kurio vadai susidėjo su turkais ir siekė nuo A. atskirti Siebenbūrgeną (Transilvaniją) ir aukštutinę Vengriją, o likusiose Habsburgų rankose krašto dalyse reikalavo laiduoti tikybinę laisvę. Rudolfo brolis Matas (1612—1619), taip pat vokiečių imperatorius, palaikė katalikų reakciją ir tuo būdu 1618 sukėlė revoliuciją Čekijoje, o paskiau ir Trisdešimties metų karą. Jo įpėdinis Ferdinandas II (1619—1637) sumušė sukilusius ir išsirinkusius sau karalium Pfalco kurfiurstą Fridrichą čekus ties Baltuoju kalnu 1620 ir visa eile religinių ediktų savo valstybėje pasmerkė protestantizmą. Katalikų lygos kariuomenių padedamas, jis tikėjosi tvirtai įsiviešpatauti ir išnaikinti protestantus. Tačiau 1635 jis buvo priverstas atšaukti savo 1629 paskelbtą Restitucinį ediktą. Jo įpėdiniui Ferdinandui III (1637-1657) teko pakelti Wallenstei-no kariuomenės, o paskiau ir švedų įsibrovimą ir po 1848 Vestfalijos taikos prancūzams užleisti dalį Habsburgų žemių Elzase.

Per Trisdešimties metų karą imperatoriaus valdžia nusilpo. Leopoldas I (1657— 1705) paėmė ekonomiškai ir finansiškai visai suirusį kraštą, o čia dar teko kariauti su turkais ir prancūzais. Turkus sukėlė vengrai tuo būdu norėdami atstatyti savo nepriklausomybę. Turkai buvo įsibrovę ligi pat Vienos ir ją apgulę. Bet A. išgelbėjo Lietuvos-Lenkijos karalius Jonas Sobieskis, 1683 suspėjęs ateiti austrų vaduoti ir sumušti turkus. Baigusi karą Karlovicų taika sugrąžino A. Siebenbuergeną ir žemes tarp Dunojaus ir Tissos, o 1687 vengrų luomai buvo priversti atsisakyti elekcinės monarchijos ir pripažinti savo kraštą Habsburgų šeimos paveldima žeme. 1672—1679 ir 1688 —1697 A. karai su Prancūzijos karaliumi Liudviku XIV austrams buvo nesėkmingi, tačiau 1701—1714 karas dėl Ispanijos paveldėjimo atnešė jau prie Leopoldo įpėdinių Juozapo I (1705—17,11) ir Karolio VI (1711 —1740) visišką laimėjimą. A. gavo didesnę Ispanijos, Olandijos dalį, Milaną, Mantuą ir Sardiniją, 1720 pakeistą į Siciliją. Naujas karas su Turkija baigėsi 1718 Pašarevaco taika, kuri davė A. Banatą ir dalį Serbijos ir Valachijos. Bet 1738 Beogrado taika, sudaryta vėl po kito karo su turkais, grąžino turkams Valachiją, Serbiją su Beogradu ir š. Bosniją. Po 1735Vienos taikos Karolis turėjo Ispanijos Burbonams atiduoti Siciliją

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai