Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/458

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


ir Neapolį mainais už Parmą ir Piacenzą. Karolio žentas, jo dukers Marijos Terezijos vyras Pranciškus, įsitvirtino Toskanijoje vietoje prancūzams grąžintos Lotaringijos. Neturėdamas sūnų ir norėdamas savo šeimoje išlaikyti nedalijamą valstybę, Karolis paskelbė vad. pragmatinę sankciją, kuria sosto įpėdine ir vienintele Karolių žemių paveldėtoja buvo pripažinta jo duktė Marija Terezija. 1720—1723 šią sankciją pripažino A. valstybės luomai ir užsieniai. Marija Terezija (1740—1780) gavo visiškai pakrikusią A.: atskiras jos dalis jungė tik palaidi federacijos ryšiai ir valdovės asmuo. Bavarijos kurfiurstas pareiškė pretenzijų dėl A. paveldėjimo. Prūsijos karalius Fridrichas per I Silezijos karą užėmė Sileziją. Pragmatinės sankcijos nepripažindamos, Saksonija, Sardinija, Ispanija ir Prancūzija susijungė su Prūsija ir Bavarija ir paskelbė dėl A. paveldėjimo karą,, kuris baigėsi 1748 Aacheno taika. Ji atėmė iš A. Parmą, Piacenzą ir Milano hercogijos dalį. Bet ir A. priešai turėjo pripažinti pragmatinę sankciją ir Marijos Terezijos vyrą imperatorium. 1756—1763 su Rusija ir Prancūzija A. kariavo prieš Prūsiją (Septynerių metų karas), norėdama atgauti Sileziją, bet tikslo nepasiekė. Dalyvaudama 1773 pirmajame Lenkijos ir Lietuvos padalijime, A. gavo iš Lenkijos Galiciją, o ,1775 laimėjo iš Turkijos Bukoviną. Krašto viduje Marija Terezija vietoj pasenusios feodalinės santvarkos įvedė centralizaciją, atskyrė teismus nuo administracijos, išleido naujus įstatymų rinkinius, pagerino ūkį ir finansus, valstiečių lažus sumažino ligi trijų dienų per savaitę, padėjo liaudies švietimo pagrindus. Marija Terezija buvo tikybinės tolerancijos priešininkė. Jai mirus, sostą paveldėjo jos sūnus Juozapas II (1780 — 1790), buvęs taip pat ir vokiečių imperatorium. Jis ėmėsi gan radikalių reformų (gavusių jozefizmo vardą): sušvelnino cenzūrą, panaikino 700 vienuolynų ir konfiskavo jų turtus, visoms krikščionių tikyboms ir sektoms laidavo lygias teises, panaikino baudžiavą ir aprėžė dvarininkų jurisdikciją, skelbė teisinę visų luomų lygybę. Norėdamas įvesti centralizaciją, savo tautiškai margoje, suskirstytoje į autonominius vienetus valstybėje jis paskelbė vokiečių kalbą visiems privaloma valstybine kalba, šioms reformoms priešinosi bajorai, dvasininkai ir nevokiškoji gyventojų dalis, ypač vengrai. Dėl to jam teko prieš pat mirtį didesnę savo reformų dalį atšaukti, išskyrus įstatymus, kurie lietė valstiečių gyvenimą, ir tolerancijos paktą. Santykiuose su kitais kraštais jis du kartus mėgino užgrobti Bavariją. 1787, susijungęs su Rusija, jis paskelbė karą turkams, tačiau karui dar nepasibaigus, mirė. Jo sostą paveldėjo jo jaunesnysis brolis Loepoldas II (1790-1792), kuris panaikino dar išlikusias kai kurias brolio reformas, numalšino sukilimą Vengrijoje ir baigė karą su Turkija. Jo sūnus Pranciškus II (1792-1835), bijodamas Prancūzijos revoliucijos įtakos, valstybėje įvedė griežtą policinį režimą. Dalyvaudamas koalicijos kare prieš Prancūziją, nustojo Belgijos. 1795 po 3-jo Lenkijos padalijimo gavo vakarų Galiciją. Prūsijai išėjus iš koalicijos, viena A. turėjo ginti Reino liniją. Per Napoleono žygį į Italiją, 1797 Campo For-mio sutartimi A. nustojo Lombardijos ir pripažino Prancūzijai kairįjį Reino krantą, bet gavo Veneciją, Istriją ir Dalmatiją, taip pat Salzburgą ir dalį Bavarijos. 1799 A. įstojo į antrą koaliciją, tačiau iš jos pasitraukus Rusijos carui Povilui I ir atšaukus iš Europos Suvorovą su jo kariuomene, A. kariuomenė grįžusio iš Egipto Napoleono buvo sumušta ties Marengo, Hohenlindenu ir kt. Todėl A. buvo priversta 1801 Lune-villėje pripažinti 1797 taikos sutarties nuostatus ir vietoje Bavarijos ir Salzburgo pasitenkinti Trientu ir Briksenu. Vokietijos imperijai griūvant, Pranciškus II 1804 priėmė paveldimą Austrijos imperatoriaus titulą, pasivadinęs imperatorium Pranciškum I. 1805 A. dalyvavo trečiajame koalicijos kare, bet pralaimėjusi ties Ulmu, Austerlitzu, buvo priversta pasirašyti Pressburgo (Bratislavos) taiką ir atsisakyti Venecijos, Tirolio ir Vokietijos imperatoriaus titulo. Dar kartą pradėtas karas prieš Napoleoną po pralaimėjimų ties Vagramu ir kt. baigėsi 1809 Vienos taika ir nustojimu Kraihos, dalies Galicijos ir kt. Naujas A. ministeris Metternich, matydamas katastrofišką krašto finansų būvį, pakeitė politiką Prancūzijos atžvilgiu ir užmezgė draugiškus santykius, kuriems sustiprinti imperatoriaus Pranciškaus duktė Marija Luiza ištekėjo už Napoleono. 1813 Napoleonui Rusijoje pralaimėjus, A. susijungė su Prancūzijos priešais. Po Vienos 1814 — 1815 kongreso Metternicho politika grąžino A. nustotas žemes. Kompensacijai už Belgiją A. gavo Lombardijos-Venecijos karaliją ir pirmą vietą vokiečių Bundestage (taryboje). Tuo pačiu laiku Metternich griebėsi griežčiausios reakcijos, žiauriai slopindamas laisvės pasireiškimą bet kurioje gyvenimo srityje. A. ginklu padėjo grąžinti absoliutinę valdžią Neapolyje, Piemonte ir Ispanijoje, numalšino Parmos, Modenos ir Romanijos sukilimus, įvedė griežtą cenzūrą, priešinosi tiekimui pagalbos sukilusiems graikams. Vidaus politikoje viešpatavo ekonominė suirutė, nors ir buvo daroma mėginimų ją pašalinti, pvz. 1829 buvo nutiesta pirmoji geležinkelio linija. Prie Pranciškaus II įpėdinio Ferdinando I (1835—1848) iš tikro valdė ne jis, bet valstybės konferencija, kurią sudarė Metternich, čekų kancleris Ko-lovrat ir erchercogas Karolis; ji palaikė

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai