Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/460

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


ja, reikalavusi visuotinio balsavimo teisių. 1896 buvo pravesta rinkimų reforma: sumažintas cenzas, padaryta kai kurios nuolaidos čekams ir susirūpinta atnaujinti su Vengrija sutatį, kuri turėjo 1898 I 1 pasibaigti. 1899 Badeni pasitraukė. 1900 vyriausybės priekyje atsiradęs Koerber bandė sušvelninti vokiečių ir čekų santykius ir susirūpino A. ūkio būtimi. Vengrai reikalavo atskiros Vengrijos kariuomenės su vengrų, ne vokiečių kalba. Tačiau imperatorius tam buvo priešingas, ir toji kova užsitęsė ligi 1912, silpnindama dualistinės valstybės ryšius ir bendrosios Austrijos Vengrijos kariuomenės drausmę. (Nuo 1906 ministeriu pirmininku liko Beck, kuris 1907 pravedė rinkimų sistemos reformą, kad nuramintų A. tautų kovas. Tačiau šis tikslas nebuvo pasiektas, ir dėl to nuolatos keitėsi vyriausybės sudėtis. Kiek pagerėję santykiai su Rusija, kai ši labiau domėjosi ekspansija rytuose, po 1904—1905 karo su Japonija vėl pablogėjo dėl Balkanų klausimo. Rusijos remiama Serbijos Karageorgijevičių dinastija nuo 1903 siekė atskirti slaviškas žemes nuo Ausrijos. Tačiau 1908 A. paskelbė formalinę Bosnijos ir Hercogovinos aneksiją, kurią už tam tikrą atlyginimą Turkija pripažino, bet kuriai griežtai pasipriešino Rusija ir Serbija. Susikomplikavo ir A. vidaus padėtis, nuolatos plečiantis A. tautų priešingumams. Kartu ir užsienio politikoje A. nepavyko, ypatingai po 1912 Balkanų karo. Gindama savo interesus Albanijoje, A. susidūrė su Rusija. Susidarė A. ir partija, kuri nuolat reikalavo preventyvi-nio karo su Italija ir Serbija, bet imperatorius vis laikėsi taikos politikos. 1914 VI 28 serbų nacionalistams nužudžius Sarajeve A. sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą, A. griebėsi griežtų priemonių prieš Serbiją ir dėl to kilo I Pasaulinis karas. Kariaudama kartu su Vokietija prieš santarvę, A. turėjo Galicijoje ir Karpatuose gintis nuo rusų, o pietuose nuo italų. Karo metu A. vidaus gyvenimas buvo labai sunkus, čekai jau 1915 atvirai perėjo į A. priešų pusę, kovodami Rusijoje už savo nepriklausomybę. 1916 mirus A. imperatoriui Pranciškui Juozapui, jo įpėdinis Karolis I tikėjosi savo monarchiją išgelbėti, teikdamas atskiroms jos dalims plačią autonomiją ir paversdamas A. federacine valstybe; taip pat troško kuo greičiausiai baigti karą. Tačiau jo slaptos pastangos sudaryti seperatinę taiką nepavyko. Krašte augo revoliucinės nuotaikos, ir slavų ir kitų tautų nepriklausomybės siekimas didėjo. 1918 X 28 čekai pasiskelbė nepriklausomi. Slovėnai, kroatai, Bosnijos serbai 1918 X 28 sušaukė Zagrebe bendrą seimą ir, susijungę su Serbija, sudarė Jugoslavijos valstybę. Galicija buvo sujungta su atgimusia Lenkija; pagaliau ir vengrai paskelbė savo nepriklausomybę. A. vokiečiai 1918 X 30 susirinkę Vienoje į atskirą provizorinį steigiamąjį susirinkimą, išsirinko valstybės tarybą — austrų-vokie-čių vyriausybę. Po kautynių ties Vittorio Veneto austrų frontas Italijoje buvo pralaužtas, ir A. buvo priversta Paduoj pasirašyti karo paliaubas. 1918 XI 11 imperatorius Karolis I atsisakė sosto. 1919 X 10 St. Germaino ir 1920 VII 4 Trianono sutartys patvirtino Habsburgų monarchijos suirimą. Iš likusių A. žemių susidarė A. respublika.

Vokietijos revoliucija nuteikė siekti demokratinės A. respublikos, sudarančios Vokietijos respublikos dalį. A. vokiečiai norėjo prie savo respublikos prijungti ir Čekijos, Galicijos ir Bukovinos vokiečių gyvenamas vietas, tačiau tam ginklu pasipriešino suinteresuotos tautos ir pačios okupavo A. žemių dalį. Badas, žaliavos ir anglių trūkumas, kurį galima buvo pašalinti tik padedant santarvininkams, privertė A. vokiečius atsisakyti ano savo sumanymo. Provizorinį steigiamąjį susirinkimą pakeitė visuotiniu balsavimu išrinktas steigiamasis susirinkimas, kuriame stipriausia partija buvo socialdemokratai, o po jų ėjo krikščionių socialistų partija ir vokiečių tautininkų sąjunga. Habsburgų dinastija buvo pašalinta ir pravesta visa eilė socialinių reformų. Steigiamajam susirinkimui teko kovoti su separatiniais Tirolio ir Karintijos siekimais ir komunistiniu bruzdėjimu. 1919 III buvo sudarytas koalicinis kabinetas su K. Renneriu priekyje. 1919 St. Germaino taikos sutartis nustatė naujas A. respublikos sienas, tačiau ginčytinose srityse turėjo būti pravesti plebiscitai, kurie šalyje sukėlė daug neramumų. 1920 X 1 buvo paskelbta naujoji konstitucija. Rinkimai į pirmąjį A. parlamentą davė daugumą krikščionims socialistams. Susidarė Mayzo kabinetas, kurį 1921 VI pakeitė nepartinis Schobero kabinetas. Tuo laiku buvo galutinai nustatytos A. sienos ir buvo daromos bergždžios pastangos stabilizuoti valiutą ir sutvarkyti kreditą. 1922 V buvo sudarytas pirmas Seipelio kabinetas. 1922 plečiantis Pasaulinio karo metu nuplėštame krašte kronų infliacijai, Seipel, siūlydamas muito uniją, bandė tuo būdu ieškoti finansinės pagalbos Italijoje, Čekoslovakijoje ir Vokietijoje, bet tikslo nepasiekęs, kreipėsi pagalbos į Tautų Sąjungą, kurios nariu A. buvo nuo 1920 pabaigos. 1922 X 4 Genevos protokolu Tautų Sąjunga laidavo A. ilgametę tarptautinę paskolą, pasiimdama kontroliuoti A. finansinę padėtį. Kronos kursas buvo stabilizuotas, ir piniginiu vienetu buvo įvestas šilingas. Po to ėjo visa eilė finansinių reformų, sumažinimas biurokratinio aparato, atleidimas daugelio valdininkų, pertvarkymas geležinkelių. Užsienio politikoje A. buvo visiškai neutrali. 1928 A. prezidentu buvo iš-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai