Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/461

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


rinktas krikščionių socialistų atstovas Mik-las. 1931 III 19 buvo pasirašyta vad. Vienos protokolu Austrijos-Vokietijos muitų unija. Bet tam pasipriešino Čekoslovakija, Prancūzija, Italija ir Anglija. Prasidėjusi ekonominė krizė pakirto atsistatančios A. būvį; tik Anglija čia daug padėjo, suteikdama skubią paskolą nacionaliniam bankui, bet kartu privertė A. vyriausybę atsisakyti muitų unijos sumanymo. Tačiau A. sudarė didelių sunkumų ne vien siaučianti pasaulinė ekenominė krizė, bet ir augąs Vokietijoje nacionalsocialistinis sąjūdis, kuris sudrumstė politinį A. gyvenimą. 1932 V vyriausybės priekyje atsirado korporatyvinės santvarkos šalininkas E. Dollfuss. Parlamente jo vyriausybė teturėjo vieno balso dauguma. Turint tik tokią daugumą parlamente, konstitucinis valdymas buvo neįmanomas. 1933 III parlamento prezidiumas asistatydino, ir ta proga pasinaudojęs, Dollfuss parlamentą paleido, pareikšdamas, jog parlamentas nėra darbingas, pradėjo kraštą valdyti savo skelbtais dekretais. Jo autoritarinio valdymo metu pilnateisis parlamentas daugiau nebesusirinko. Kai tuo tarpu Vokietijos valdymą pasigrobė Hitleris, susidarė pavojus A. visiškai netekti nepriklausomybės. Nepasikliaudamas Anglijos bei Prancūzijos pagalba, Dollfuss pagalbos prieš hitlerinę Vokietiją ieškojo Italijoje. 1933 jis sudarė sutartį su Mussoliniu. 1933 IV jis uždarė socialistų savisaugos organizaciją — Schutzbundą. ,1934 II darbininkai ne tik Vienoje, bet ir provincijoje savo nepasitenkinimą valdžios politika pareiškė aktyviu pasipriešinimu. Jų sukilimas buvo numalšintas, buvo uždaryta socialdemokratų partija, nesuspėję į užsienį pabėgti vadai buvo suimti. Vienos miesto burmistras Seitz buvo pakeistas komisariniu burmistru.

1934 IV 30 Dollfuss sušaukė jo politikai palankų parlamento atstovų susirinkimą, kuris 74 balsais (parlamente buvo 165 atstovai) priėmė naują autoritarinę konstituciją, įgalinusią pačią vyriausybę leisti įstatymus. 1934 VII 25 A. nacionalsocialistai mėgino perversmu pasigrobti A. valdžią. Jie užėmė radijo stotį, vyriausybės rūmus ir nužudė Dollfussą. Tačiau pačios vyriausybės padėtį išgelbėjo Italijos į pasienį pasiųsta kariuomenė, ir perversmas nepavyko. 1934 VII apėmė valdžią K. Schuschnigg, kuris 1936, padarydamas naciams nuolaidų, gavo Vokietijos pažadą respektuoti A. nepriklausomybę. Bet po to, kada buvo sudaryta vad. Romos-Berlyno ašis, Vokietijos spaudimas padidėjo, kadangi Italija buvo nepajėgi užsistoti A. 1938 buvo susektas nacių sąmokslas. Tada Schuschnigg nusistatė susitarti su didelės įtakos turinčia nelegalia austrų socialdemokratų partija ir susijungimo su Vokietija klausimu padaryti plebiscitą. Tačiau hitlerinė Vokietija, okupuodama 1938 III 12 A., išsprendė jos tolimesnį politinį likimą. III 13 buvo paskelbtas A. susijungimas su Vokietija. IV 10 per plebiscitą, kaip įprasta diktatūriniuose režimuose, 99% „balsavo” už susijungimą su Vokietija. A. vardas pranyko, ir ji buvo pavadinta Ostmark, kuri buvo padalinta į 7 apygardas (Gaue), valdomas gauleiterių.

II Pasaulinio karo metu sąjungininkų konferencija ,1943 Maskvoje ir 1945 Jaltoje pažadėjo atstatyti A. nepriklausomybę. Tačiau po karo, A. liko okupuota, suskirstyta okupacinėmis zonomis ir turi visą laiką pakelti okupaciją.

1945 pirmąjį pokarinį A. ministerių kabinetą sudarė K, Renner, vėliau patapęs A. respublikos prezidentu ir juo buvęs ligi savo mirties 1950 XII 31. Jam mirus, 1951 V 27 prezidentu buvo išrinktas Theodor Koer-ner. Visą pokarinį laiką A. valdo liaudies partijos (buvusių krikščionių demokratų) ir socialdemokratų koalicija.

Nors A. faktiškai kaip valstybė II Pasauliniame kare nedalyvavo, tačiau nuo pat karo pabaigos, nežiūrint JAV ir kitų sąjungininkų pastangų sudaryti su A. taiką ir tuo būdu baigti okupaciją, dėl sovietų rusų priešinimosi toji sutartis nesudaroma ir visi tuo reikalu pasitarimai, kurių ligi 1953 pabaigos buvo apie 300, likdavo be sėkmės labiausiai dėl to, kad rusų okupacinė kariuomenė stengiasi okupaciją išnaudoti visiškam A. apiplėšimui, išgabendama ir savo reikalams sunaudodama A. turtingus naftos ir įvairių metalų bei kitus išteklius.

F.M. Mayer Geschichte Oesterreichs 1929—1931;
C.A. Gulick Austria from Habsburg to Hitler 1948.

Austrija-Vengrija jungtinė dualistinė valstybė, sudaryta 1867 susitarimu tarp Austrijos ir Vengrijos. Laikėsi ligi 1918 pabaigos, kada Vengrija pasiskelbė nepriklausoma valstybe. 1867 susitarimu abi valstybės liko savarankiškos, bet turėjo tą patį imperatorių, bendras užsienio reikalų, karo ir finansų ministerijas ir delegacijas. Be to, abi valstybės kiekvienam dešimtmečiui susitardavo dėl finansų, nustatydavo kiekvienos jų dalį bendrose išlaidose ir bendrųjų valstybinių skolų mokėjime, taip pat susitardavo dėl muitų bei prekybos unijų.

Austrijos-Italijos 1859 karas. Jau 1855 buvo sudaryta sutartis tarp Sardinijos ir Napoleono III valdomos Prancūzijos, kuria už pažadą Prancūzijai užleisti Savoją ir Nicą, Napoleonas III pažadėjo Sardinijai pagalbą austrų puolimo atveju. Sardinijos ministeris Cavour stengėsi organizuoti krašto ginkluotas pajėgas. 1859 IV Austrija įteikė Sardinijai ultimatumą reikalaudama nusiginkluoti. Sardinijai jį atmetus, 1859 IV 27 austrų kariuomenė peržengė Pie-monto sienas. Į pagalbą Sardinijai atskubėjo Prancūzijos kariuomenė ir Garibaldžio

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai