Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/462

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


vedami Italijos savanoriai, šioji jungtinė kariuomenė sumušė austrus 1859 VI 4 ties Magenta, o austrų kariuomenei atsitraukus, kitos kautynės įvyko VI 24 ties Solferino, kur austrai buvo visiškai sutriuškinti. Po to, Napoleonui III pabūgus Prūsijos grasinimų, koncentruojant kariuomenę ties Reinu, jis pasiūlė Austrijai taiką; ji 1859 VII 12 buvo pasirašyta Villafrancoje ir XI 10 patvirtinta Zueriche. Pagal tą taiką Austrija nustojo Lombardijos, kuri atiteko Sardinijai.

Austrijos lietuviai. Ligi II Pasaulinio karo pastoviai Austrijoje gyvenančių lietuvių nebuvo, tačiau nemaža ten atvykdavo lietuviškos jaunuomenės studijuoti Vienoje, Innsbrucke ir kt. aukštosiose mokyklose. Pavienių Lietuvos studentų Austrijoje buvo jau ir daug senesniais laikais. Pvz. 1580 Olomouco (Ollmuetzo) universitete teologiją studijavo pranciškonai (pavadinti bernardinais) iš Lietuvos atsiųsti ten Possevi-no; 1750 —1752 Vienoje aukštąją matematiką ir astronomiją studijavo vėliau buvęs Vilniaus astronominės observatorijos kūrėjas jėzuitas Tomas žebrys (žebrovskis) ir kiti.

1944 karas atbloškė į A. kelis tūkstančius lietuvių, kurių daugumas ligi 1945 pradžios gyveno Vienoje, čia tuomet veikė centrinis lietuvių komitetas, kuris rūpinosi teisine ir materialine globa, pastoracijos centras ir šalpos draugija. Dar nacių laikais šios organizacijos rengė koncertus, minėjimus (1945 vasario 16), šventes, bendras kūčias, leido informacinius biuletenius, gynė lietuvių reikalus. Prie Wiener Neustadto veikė pereinamoji stovykla suteikusi tūkstančiams tremtinių nakvynę ir pirmąją pagalbą. Artėjant 1945 pradžioje rytų frontui, daugumas tremtinių lietuvių pasitraukė toliau į vakarus ir Vokietijon, bet pačioje A. dar buvo likusių a. 4000. Didesnės kolonijos buvo susidariusios Linze, Riede, Salzburge, Braunau, Graze, Innsbrucke, Bregenze ir kt. Judresnis lietuvių veikimas pasireiškė Innsbrucke kur veikė A. L. centrinis komitetas, pastoracijos centras, Caritas draugija, Studentų Sąjunga Lithuania, turėjusi čia 250 narių, ir skyrius Graze su 60 narių ir Salzburge su 40 narių, BALFo atstovybės Aukštutinėje Austrijoje, Voralberge ir Innsbrucke. Atsiradus galimumams emigruoti, lietuvių skaičius ėmė mažėti.

1948—1950 A. L. gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Dėl A. okupacijos ir padalijimo į keturias zonas įvesti susisiekimo suvaržymai trukdė bet kokį visuomeninį veikimą. IRO veikimo laikais visi kas galėjo stengėsi palikti A. Riede kurį laiką veikė lietuvių gimnazija, o kitur kelios pradžios mokyklos. Buvo leidžiami keli laikraštėliai bei studentų leidiniai. Nemažas studentų skaičius čia sugebėjo ir aukštuosius mokslus baigti. 1951—1953 A. L. beliko a. 200, daugiausia senelių, ligonių ir šiaip nedarbingų žmonių: Vienoje 30, Linzo apylinkėje 50, Braunau 30, Salzburge 30, Kaernte 10, Steiermarke 18, Voralberge 12 ir Tirolyje 20. Veikia A. L. Bendruomenės padalinys, BALFo įgaliotinis ir Sielovada. Nemaža A. L. čia rado ir amžiną poilsį, jų tarpe prof. A. Tumėnas, prof. K. Buinevičius, prel. prof. P. Penkauskas, Lietuvos diplomatas L. Natkevičius, pik. šumskis ir kt. Pradžioje Vienoje, o paskiau Tirolyje visą tremties laiką gyvena Kauno arkivyskupas J. Skvireckas.

Austrijos Lietuvių Bendruomenės Informacijos 1948—1951 rotatoriumi spausdintas Riede ir č. Liutiko redaguotas laikraštėlis.

Austrijos Lietuvių Tarybos Biuletenis 1946—1950 Linze leistas rotatorinis leidinys, kurį redagavo Neniškis.

Austrijos-Prūsijos 1866 karas. 1864 II 1— X 30 Prūsijos-Danijos karas baigėsi Vienos sutartimi, pagal kurią Danija užleido Austrijai ir Prūsijai Schleswigą ir Holsteiną. Tuojau prasidėjo nesutarimai tarp Prūsijos ir Austrijos dėl šių kraštų valdymo. Dėl didelio atstumo negalėdama tiesiogiai dalyvauti jų valdyme, Austrija buvo linkusi paskirti Schleswigo hercogu Augustenburgo kunigaikštį. Tuo tarpu Prūsija, su tuo nesutikdama, buvo linkusi įjungti jį Prūsijos teritorijon; su tuo Austrija nesutiko. Prūsija pradėjo ruoštis karui, 1866 IV 8 sudarė gynimosi-puolimo sutartį su Italija ir įgijo Prancūzijos ir Rusijos neutralitetą, o Austrija stengėsi savo pusėn patraukti kitas vokiečių valstybes. Bismarckui iškėlus sujungimo vokiečių kraštų klausimą, išmetus iš tos sąjungos Austriją, 1866 VI 14 Austrija paskelbė mobilizaciją, o VI 16 Prūsija puolė Austrijai palankias Saksoniją, Hanoverį ir kt. VI 17—18 abi pusės paskelbė karą. Prūsų kariuomenė įžengė če-kijon, o Sardinija puolė austrus Venecijoje. VII 3 Prūsijos kariuomenė sumušė austrus ties Sadova ir paskiau austrų sąjungininkes Bavarijos, Badeno ir Wuerttembergo kariuomenes. Austrams teko tuojau prašyti taikos, ir ji buvo VIII 23 pasirašyta su Prūsija, o VIII 12 su Italija. Tos vad. Prahos taikos sutartimi Prūsijai atiteko Schles-wigas, Holsteinas, Lauenburgas, Hanoveris, Kurhessen, Nassau ir Frakfurtas a. M., be to, Prūsija gavo dalį Bavarijos ir Hes-seno-Darmstadto žemių. Visos šios vokiečių valstybės, išskyrus Austriją, sudarė Vokietijos sąjungą. Italija atgavo Veneciją, ir tuo būdu ir iš Italijos Austrija buvo galutinai išstumta.

Austrinš Antanas (1884—1934) latvių rašytojas. Išsp. eilėraščių rinkinius: Vakardiena 1907, Makonu gaita 1909, Klusuma gaviles 1921, Veriens 1928 ir kt.; poemą 'Necilveks 1929; apysakas: Verpete 1919,

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai