Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/467

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


mene, tiek su J. Basanavičium ir kitais vak. Europoje, iškėlė mintį Didž. Lietuvai skiriamą laikraštį leisti Maž. Lietuvoje. J. A. Vištelio ir Jurgio Sauerveino paragintas J. Miksas kreipėsi į Liet. Ceitungos redaktorių M. šernių ir gavęs jo pritarimą, pasiūlė J. Basanavičiui leisti Ragainėje J. Basanavičiaus redaguojamą ir J. Mikšo techniškai prižiūrimą, laikraštį, šis pasiūlymas atitiko momentą, kada mėginimai laikraštį kitur įkurti pasirodė neįvykdomi. 1883 I 7 J. Basanavičius pranešė J. Mikšui ir Višteliui priimąs tą pasiūlymą ir, gavęs dar ir jų atsakymą, I 23 pasiuntė Mikšui Aušros prospektą su savo straipsniu Skruzdėlių atsilankymas (įdėta į N. 2) ir A. Baranausko eilėraščių (ne iš Baranausko gautų) Lietuvos senovės paminėjimas. Kiek vėliau pasiuntė ir daugiau medžiagos, statydamas sąlygą, kad viskas būtų į A. dedama tik gavus jo, faktiškojo redaktoriaus, pritarimą. Pirmam numeriui išleisti M. šernius davė 150 markių, Vištelis 100 markių ir Basanavičius 100 frankų. Pastarasis, gyvendamas šiuo tarpu svetur be tarnybos, iš sutaupytų per keletą metų Bulgarijoje pinigų daugiau asignuoti negalėjo. Pirmasis A. numeris, kad ir pažymėtas kovo mėnesiu, pasirodė tik balandžio mėn. (Basanavičius tą gavo Prahoje IV 19). N. 2, 3, ir 4 ėjo gan lygiais protarpiais. A. buvo siuntinėta tiek uždarais vokais, adresais, pradžioje daugiausia dar prieš A. pasirodymą M. Davaino Silvestraičio surinktais, tiek slaptai per sieną gabenant į Marijampolę pas P. Kriaučiūną ir į Rygą pas J. Miliaus-kį. žymiausia pirmųjų A. skaitytojų dalis A. sutiko entuziastiškai. Pirmieji atsiliepė Jonas Juška, M. Akelaitis, Z. Gorodeckis, P. Vileišis, S. Dagilis. Davainis Silvestraitis atsiuntė kolektyvinį kelių Raseinių aps. ūkininkų prašymą perkelti A. į Kauną ar į Vilnių; tai davė J. Basanavičiui akstiną rašyti 1883 IV 22 prašymą rusų vidaus reikalų ministeriui Tolstojui, kad, grąžinęs lietuviams spaudą apskritai, leistų A. redakciją atkelti į Kauną. Nors jokio atsakymo į tą prašymą nesusilaukta, bet visą A. leidimo laiką tikėtasi, ypač apie Marijampolę ir apie P. Kriaučiūną susispietusių lietuvių inteligentų, kad vis dėlto pavyks A. atkelti ir paversti ją legaliai leidžiamu laikraščiu; tat vienu požiūriu darė A. ir neigiamos įtakos, nes vertė A. skiltyse neliesti nei rusų valdžios Lietuvai žalingos politikos, nei skaudžių vietos administracijos neteisėtumų. Net ir pats spaudos draudimo klausimas tik dideliu atsargumu buvo minimas. Be J. Basanavičiaus žinios J. Mikšui išspausdinus Vištelio verstos J. Kraševskio Vitolio raudos naivią recenziją, kurioje Mikšas prilygino šį Kraševskio veikalą Naujajam Testamentui, atsirado ir griežtai A. smerkiančių atsiliepimų. A. Baranauskas 1883 VI vokiškai rašytame laiške į A. redakciją, o ir iš dalies savo lenkiškame straipsnyje, išspausdintame Przegląd Kątolicki 1883 iN. 38, protestavo, kad jo eilėraštis buvo išspausdintas A. be jo sutikimo, taip pat ir prieš tariamąjį katalikų ti-kybos A. įžeidinėjimą Mikšo recenzijoje ir J. šliupo straipsnyje apie S Daukantą. A. leidimui pritardamas, siūlė neliesti katalikų bažnyčios (ji A. iš viso nebuvo liečiama). Gan griežtai reagavo ir kun. S. Gimžauskas, kurio kiek redakcijos sutrumpintas laiškas buvo išspaudintas A. N. 6/10. J. Šliūpas, jau atsidūręs Šveicarijoj, 1883 VIII 18 rašytame Mikšui laiške, pritardamas bendrai A. krypčiai, bet pats nusivylęs savo senesniais mėginimais ką laimėti iš rusų valdžios prašymais, protestavo prie? A. nusižeminimą valdžiai ir siūlė lygiai „imti į nagą vokiečius, maskolius ir kitus, kurie mumis slogina”. Kiek vėliau, kada jau pats kurį laiką A. redagavęs turėjo iš Maž. Lietuvos pasišalinti, 1884 III 7 laiške kun. Lideikiui Basanavičiaus laiko A. apibūdina, kad „ji dėl apšvietimo žmonių labai maža tepadarė... sapnojo ar graibė aplink...”, o pats Basanavičius „vienpusuoja ir vieną pradžią šaukia apie nykimą kalbos; priegtam smarkiai neapkenčia lenkų...”. Ketvirtam A. numeriui pasirodžius, faktiškasis A. tvarkytojas Mikšas, dėl nesusipratimų ryšium su jo nesėkmingu piršimusi vienai vokietaitei, viską metęs, pabėgo į žemaičius pas M. Davainį Silvestraitį. A. reikalai pasiliko vieno M. Jankaus rankose. Nesugebėdamas laikraščio tvarkyti, jis prašė pagalbos iš J Basanavičiaus, bet šis nesutiko vykti į Ragainę ir vien pažadėjo atsiųsti reikalingą medžiagą A. metams baigti, o tuo būdu patenkinus prenumeratorius, siūlė A. likviduoti. Nenorėdamas prisiimti tokio atsakingumo, Jankus pats savo vieno iniciatyva, be J. Basanavičiaus žinios, pasiūlė A. redaktoriaus vietą tuo laiku gyvenusiam Genevoje Šveicarijoje J. Šliūpui, 1883 XI pradžioje Šliūpas tuo reikalu kreipėsi į J. Basanavičių, prašydamas jo pritarimo. 1883 XI 6 šis atsakė ir Šliūpui ir Jankui tam pritariąs. Po kelių dienų pats Šliūpas atvyko Prahon, kur tuo laiku gyveno Basanavičius. čia Basanavičius, pritadamas Šliūpo kandidatūrai, pastatė tik vieną sąlygą, kad visi raštai, prieš atiduodant spaudai, būtų siunčiami jam aprobuoti. Tai sąlygai pritarė ir J. A. Vištelis. Tačiau nuvykęs pas Jankų, Šliūpas tuojau pradėjo visai savarankiškai redaguoti, jokios medžiagos Basanavičiui nesiųsdamas. J. Šliūpo redaguoti pasirodė A. 1883 N. 5—10 ir 1884 N. 1—6, taigi vienerių metų A., nors ji buvo suredaguota per penkius. mėnesius. Tačiau kad ir trumpalaikis Šliūpo redagavimas nustatė A. likimą, pabaigė pačių aušrininkų skilimą ir įvairias grupes įtikino, kad jos negalin-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai