Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/468

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


čios dirbti ten, kur liečiami tikybos ar politikos klausimai, ir privertė jas galvoti apie savarankiškų laikraščių organizavimo reikalą. Tuo būdu baigtas romantinis A. gyvenimo laiko tarpas. J. Šliūpas, kad ir ne tokiu mastu, kaip buvo norėjęs, tiek savo straipsniais, tiek savo pastabomis prie svetimų straipsnių į A. skiltis įnešė aiškų po-leminiį ir politinį toną. Jis prieš A. sukėlė tiek legalistus, kurie laikė reikalinga ir galima bendradarbiauti su Rusijos valdžia, tiek lenkiškos (kun. A. Baranauskas ir kt.), tiek priešlenkiškos orientacijos žmones, ypačiai daugelį kunigų, nors, kaip visai teisingai Basanavičius vėliau rašė, kad „A. per visą jos trumpą gyvenimo laiką ateizmo ir su žiburiu vidudieny atrast negalėtume ir tik vietomis, Šliūpui redaguojant, junti menką socializmo kvapą”, nors visas tas socializmas iš tikrųjų buvo tik keletas Šliūpo politinės ekonomijos straipsnių (ir tie patys straipsniai pakartoti iš jo užrašų Maskvos univ. klausytų prof. čųprovo paskaitų). J. Basanavičius laikė, kad labiausiai prieš Šliūpo redaguojamą A. kai kurias grupes sukiršino ne A. turinys, bet paties Šliūpo asmuo, kadangi, dar prieš išvykdamas iš Lietuvos, jis jau buvo susidaręs netikinčio reputaciją. To neigiamo A. įvertinimo pėdsakų yra ir išlikusioje to laiko aušrininkų korespondencijoje. Prieš ją griežtai stojo kun. A. Dambrauskas, ir J. Šliūpas jo kritiką pavadino net „paskviliu, išjuokimu žmogaus, kurs dirba dėl tėvynės labo”. 1884 kun. J. Lideikis rašė, kad „aušrininkai tepa visus lietuvius”, bet kitame laiške prideda, kad „tegul aušrininkai bus ir netikėliai — galima su jais apie tikėjimą ir nešnekėti”. A. Vilkutaitis savo ir visų maskviečių vardu (nors toji pažiūra toli ne visiems maskviečiams atstovavo) 1884 III 6/18 J. Šliūpui rašo, kad „šnekėdamas su „Novoe Vremia” apie išnaikinimą „polskoj zloby”, o su „Dzienniku Poznanskiu” apie „dzialanie w duchu pojednawczym z pola-kami” Tamsta 1) darai gėdą visai lietuviškai inteligentijai ir rašliavai, 2) pavėlini rasi ant ilgo laiko daleidimą lietuviško spausdinimo...”, o kitame laiške 1884 IV 2 rašo, kad „ ypač nepatiko maskviškiams... (N. 10) įneiginis ir apie Lipštą. Keturias paskutines eilutes lapo 264 Tamsta rašei, turi būti, klejodamas, tartum norėdamas daro-dyti gudams, kad įgavę savo spaudą lietuviai vėl trauks „į girią”. Mat, Lipštas ten keliamas už dalyvavimą 1863 sukilime. 1884 I 12 Petras Vileišis rašė Šliūpui, kad jau yra pasiūlęs dr. Basaųavičiui vietoje A. leisti grynai konservatyvią „Lietuvą”, o 1884 I 28 dėl A. N. 6 (p. 183) rašo. „rašyti taip, kaip tu ten parašei—nors tai ir teisybė—tai gali rašyti tiktai kūdikis, nieko nesuprantantis... Tu žmones keli į maištą prieš gudų vyriausybę ... Girk vyriausybę, o nepeik jos, nes, teisybę sakant, mes nuo jos daugiau gero, ne kad blogo turime... nei jokiu būdu negalėdamas pagirti A. pakraipos, negaliu joj rašyti”. 1884 V 27 J. Spu-dulis rašė iš Petrapilio, kad dėl straipsnio apie „tikrąjį ieškinį tėviniškumo” katalikų kunigai Lietuvoje ir Petrapilyje pradėjo šiauštis prieš A.: „Kunigai iš dvasiškos akademijos Peterburge ir iš Kauno stačiai man pasakė, kad jeigu dar taip A. elgsis, tai jie nuo daikto pradėsią žmones kelti ne tik prieš A., bet ir siundysią juos prieš ap-šviestesniuosius lietuvius” ir t.t. Tokių atsiliepimų buvo ir daugiau, bet jie tiktai rodo, kad Šliūpas pirmas pataikė į skaudžiąsias Lietuvos gyvenimo vietas ir privertė, kad ir neigiamai A. veikimą vertinant, pagalvoti, ar nereikalinga kurti ir savo politinės ir visuomeninės lietuvių programos, nepriklausančios nuo Lietuvoje veikiančių, bet nelietuviškų gaivalų. Juk tuo laiku ir pats Šliūpas aiškios programos neturėjo. Kada įsitraukęs į tautinę Mažosios Lietuvos kovą, jis vokiečių administracijos buvo priverstas apleisti Tilžę ir nelegaliai trumpam grįžo į Lietuvą, čia kurį laiką buvo patekęs įtakon marijampoliečių lietuvių, kurie kaip tik tuo laiku buvo nuomonės, kuriai jis anksčiau buvo priešingas, kad tam tikrais maldavimais ir prašymais galima, esą, daug ko iš rusų administracijos laimėti. Tie vad. marijampoliečiai (nors ne visi Marijampolėje gyveno) — T. žilinskis, Pranas Smilgius (jis tai aprašė 1884 V 10 laiške J. Basanavičiui), Petras Kriaučiūnas ir kt. nutarė pasiųsti J. Šliūpą pas Varšuvos generalgubernatorių .Hurką su tam tikra lietuvių veiklos „programa”, kurioje paminėjo būtinumą grąžinti lietuviams raides, įvesti lietuvių kalbą mokyklose, nes tai pašalinsią nepasitikėjimą Rusija, sumažinsią lenkų įtaką Lietuvoje, morališkai suvienysią Lietuvą su Rusija ir t.t. J. Šliūpas tą programą buvo įteikęs Varšuvoje, bet savaime suprantama, kad toji jo „misija” jokių vaisių nedavė.

Prieš apleisdamas Tilžę, J. Šliūpas at-kvietė iš žemaičių J. Mikšą ir jam su Jankumi perdavė A. Tuo pačiu laiku J. Basanavičius kėlėsi iš Prahos atgal į Bulgariją ir negalėjo vėl imtis A. redagavimo. Redakcija atiteko tiemdviem neaukšto išsilavinimo ir nedidelių literatūrinių sugebėjimų žmonėms, kurie tačiau, neįsileisdami į polemiką, kiek nuramino aplink A. įsisiūbavusias aušrininkų aistras. 1885 IX 28 J. Mikšui įtaisius Tilžėje savo spaustuvę, tiek A. spausdinimas, tiek jos leidimas ir redagavimas visiškai perėjo į Mikšo rankas. Tačiau plečiantis Mikšo spaustuvės darbui, jis nebegalėjo A. prižiūrėti ir nuo 1886 A. redaguoti parsikvietė iš Lietuvos J. Andziulaitį. Tuo laiku nuo A. atkrito daugumas jos bendradarbių, ir Andziulaičiui teko žymes-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai