Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/476

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


M. Jankus su Mikšu, o 1885 tik vienas J. Mikšas. 1883 A. K. suredagavo J. Šliūpas o kitus du J. Mikšas iš dalies su M. Jankumi. Į kalendorius buvo dedama toji Aušrai siunčiama medžiaga, kuriai neatsirasdavo laikraštyje vietos. Bendradarbiai tie patys Aušros, tik 1884 kalendoriuje yra naujas bendradarbis, pasivadinęs J. Sankū-nu. Spausdinta 1883 ir 1885 A. K. po 5U00 egz., o 1884 dviem leidimais 6000 egz.

Aušros Muzėjus 1923 III .11 Šiaulių apskrities savivaldybės jst. Aušros 40 metų sukakčiai pažymėti. 1928 savivaldybė A. M. perdavė 1927 įsikūrusiai Šiaulių Kraštotyros Draugijai. Nuo 1933 A. M. gavo iš savivaldybės atskirą patalpą. A. M. bevykdy-damas ekspedicijas ir beinventarizuodamas kaimus, surinko daug vertingos muzėjinės ir archyvinės medžiagos. A. M. etnografinis skyrius pasidarė pirmaująs Lietuvoje. Taip pat A. M. turėjo archeologijos-istori-jos, gamtos ir meno skyrius, biblioteką, archyvą, fotoarchyvą ir laboratoriją. Kartu su A. M. Kraštotyros Draugija išleido I-IV Šiaulių Metraščius, 1934—1943 Gimtąjį Kraštą (N. 1—31), J. Puzino Šiaulių miesto istoriją 1930. II Pasaulinio karo metu A. M. rinkiniai buvo išvežti į provinciją ir išliko karo nepaliesti.

Aušros Spindulėlis Kauno Aušros gimnazijos moksleivių meno kuopelės Vilties laikraštėlis, ėjęs 1925.

Aušros Vartai su šv. Mergelės Marijos paveikslu, vienas reikšmingiausių religinių, istorinių ir kultūrinių ne tik Vilniaus, bet ir visoje Lietuvoje paminklų, glaudžiai susijęs su valstybės ir ypač sostinės praeitimi. Dėl savo, garbinamo kaip stebuklingo, paveikslo A. V. garsėja Lenkijoje, ir gana žinomi vakarų bei rytų Europoje.

Senovėje patys A. V. buvo viena iš penkių „bromų”, įrengtų supusiuose Vilnių apsigynimo mūruose. Pirmą žinią apie šią „bromą”, dar nepastatytą, duoda D. L. K. Aleksandro 1503 IX 6 Gardine paskelbtas raštas, iš kurio aiškėja, kad ligi to laiko Vilnius dar nebuvo mūru aptvertas, taigi sostinės gynimas buvo koncentruotas aukštutinėje (Gedimino kalne) ir žemutinėje (to kalno papėdėje) pilyje. 1503 patys Vilniaus miestelėnai, įbauginti totorių įsiveržimų, kurie tais metais siekė net už Vilniaus, susirūpino apsupti miestą mūru. Vilniaus miesto savivaldybės prašomas, D. L. K. Aleksandras leido pačių miestelėnų lėšomis ir pajėgomis apvesti miestą mūru ir jame įtaisyti penkius ginamus vartus, šiame leidime buvo nurodytos ir tų vartų vietos. A. V., dar bevardžiai, buvo numatyti statyti netoli šv. Trejybės bažnyčios ar cerkvės. Dabar arčiausioji prie A. V. šv. Teresės bažnyčia statyta tik XVII a. Kad darbas būtų greičiau atliktas, Vilniaus miestelėnai buvo atleisti iš kariuomenės. Per vienerius metus buvo paskubomis išvesti mūrai su 4 vartais, jų tarpe ir A. V., kurie buvo įrengti pačiame miesto gale, pavojingiausioje priešų puolimo vietoje. Miesto mūras buvo baigtas 1522. Ilgainiui buvo padidintas vartų skaičius. Kai 1799— 1802 rusai griovė mūrą kartu su vartais, tai A. V. buvo palikti. Seniausias A. V. atvaizdas yra pateiktas 1576 Bruyno ir Ho-henbergo atlase. Paskiau A. V. yra pažymėti panoraminiame Vilniaus vaizde iš 1604, Nesvyžiaus kartografo Tomo Makovskio raižytame, ir 1648 ragainiškio lietuvio Prid-rikio (Bridžiaus) Gedkanto, Vladislovo IV karinio inžinieriaus, Vilniaus plane — Tabula ichnographica, continens Campi Lukiškam positionem. Palyginus tuos atvaizdus su vėlesniais, matyti, kad A. V. pavidalas laikui bėgant buvo žymiai pakitėjęs.

A. V. v a r d a s taip pat keitėsi. Ligi XVI a. šie vartai buvo vadinami Krėvos vartais, paskiau Medininkų, ,nes pro juos ėjęs kelias iš Vilniaus į Krėvą ir Medininkus. Paskiau imta vadinti juos Aštrioji bromą, lotyniškai Portą acialis, lenkiškai Ostra Bra-ma. šis vardas pirmą kartą buvo pa\arto-tas 1594 ir spėjama, kad atsiradęs nuo tos miesto dalies vardo, prie kurios A. V. stovėjo ar dėl atsiradusio prie jų priemiesčio vaizdo. Kaip matyti iš 1604 Makovskio raižinio, tuo laiku šis Vilniaus miesto galas buvęs siaurutis, lyg smailus galas. Dabar įprastas lietuviškas tos bromos vardas Aušros Vartai atrodo jau naujesniais laikais buvo pramanytas. Nors kiti ir įrodinėja, kad senovėje lietuviškas žodis aušra buvo tariamas auštra, tačiau jei vietiniai lietuviai būtų ją seniau vadinę Auštros Bromą, tai ir dokumentuose būtų kur nors atžymėtas ir atitinkamas lotyniškas vardas - porta australis, ar jo lenkiškas vertimas, bet to niekur nebuvo. Vietiniai lietuviai kaimiečiai ją visada iš lenkų k. vadino Aštrioji Bromą, o kai kada ir Ašmenos Bromą dėl kelio nuo A. V. per Medininkus į Ašmeną.

A. V. šv. Mergelės Marijos paveikslas jau arti trijų šimtų metų garbinamas kaip stebuklingas. Seniau vykdavo čia maldininkai ypač trečią sekmadienį po Velykų, Sekminėse, kada maldininkai keliaudami į Vilniaus Kalvariją prie Verkių, iš ten grįždami užsukdavo į A. V., ir lapkričio trečią sekmadienį, šv. M. M. Globos šventėje. Senu įpročiu niekas neidavo ar nevažiuodavo pro tuos vartus nenusiėmęs kepurės ar skrybėlės. To papročio laikosi ir kitatikiai. Garbintojai buvo paveikslą, jo rėmus ir keturias kolonas nusagstę daugybe brangių metalų „votų”, ypač širdžių pavidalo. Paveikslo istorijai nuo XVII a. vienintelis tikras šaltinis yra karmelito Hila-riono 1761 (21823) išspausdinta Relacya, atsirėmusi karmelitų, nuo 1626 gyvenusių greta A. V., istorija ir 1707 parašyta, bet

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai