Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/478

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


istorikas T. Narbutas, kuris savo Lietuvos istorijos V tome paskelbė, esą, jo paimtą iš šiaip kitur visai nežinomų ir, greičiausiai, paties Narbuto sugalvotų šaltinių, žinią, kad A. V. paveikslą Vilniun parsivežęs dar D. L. K. Algirdas, nukariavęs Chersoną (Kryme). Tai pasigavę, rusai pradėjo skelbti, kad A. V. stebuklingas paveikslas esąs graikiškai pravoslaviško kilimo ir kad jį reikią atimti iš katalikų. Tuo reikalu buvo prirašyta nemaža įvairių raštų, tačiau ypač rusiškųjų mokslinė vertė buvo menka. Paveikslui realus pavojus grėsė iš valdžios sferų. Buvęs unitas, vėliau pasidaręs pravoslavų metropolitas, Siemaška rimtai ruošė to paveikslo paglemžimą ir savo 1860 testamente prašė caro jo kūną palaidoti pravoslavų šv. Dvasios vienuolyne, ten pakabinus ir „kadaise rusišką” A. V. paveikslą. 1865 III Lietuvos diktatorius Muravjovas buvo nutaręs uždaryti A. V. koplyčią; čia buvo pasisiūlęs jam talkininkauti rusams parsidavęs A. V. klebonas ir Vilniaus vyskupijos administratorius prelatas Žilinskis, siūlydamas šv. paveikslą perkelti iš koplyčios į bažnyčią, bet čia išgirdo, kad paveikslas esąs ne katalikų , bet pravoslavų nuosavybė. Muravjovo sumanymas nebuvo įvykdytas tik dėl to, kad tais pačiais 1865 jis buvo iš Lietuvos atšauktas.

Nors stinga rašytų dokumentų apie A. V. paveikslo kilimą ir amžių, bet galima tai apytikriai nustatyti, arčiau ištyrus jo meninę ir jo materialinę pusę. Tuo klausimu ilgai buvo reiškiami įvairūs nepagrįsti spėjimai labiausiai dėl to, kad neturėta galimumo patį paveikslą ištirti, nes jis visas buvo paslėptas metaliniame rūbelyje, ir galima buvo matyti tik veidą ir rankų galus. Dabar nustatyta, kad tas metalinis, labai didelės meninės ir materialinės vertės rūbas yra Vilniuje darytas vilniečių auksakalių cecho, greičiausiai antroje XVII a. pusėje. Kai 1927 buvo gautas popiežiaus leidimas iškilmingai vainikuoti A. V. paveikslą vainiku, tai buvo nutarta patikrinti paveikslo padėtį ir, jei būtų reikalo, atnaujinti, atitaisyti, kas buvo sugadinta, ir apsaugoti ateičiai nuo gedimo. Darant tą konservavimo darbą, paaiškėjo, kad paveikslas tapytas ant 8 sujungtų ąžuolinių lentų, tarp kurių jau buvo atsiradę plyšiai. Paveiksle suskaityta 2683 skylės nuo vinių, kuriomis buvo prikaltas sidabrinis rūbas ir prikalinėjami „votai”. Vienoje vietoje paveikslas buvo peršautas, matyti švedų 1702, kada per A. V. veržėsi prieš juos Lietuvos kariuomenės būrys. Paveikslo tapyboje susektos dvi skirtingos technikos ir du įvairių laikų stiliai. Pirmykštis paveikslas buvo darbas renesansinio tapytojo, dar nenūši'-kračiusio gotiko tradicijomis. Spėjama XVII a. pabaigoje ar XVIII a. pradžioje paveikslas buvo pertapytas aliejiniais dažais. Dalinis perdažymas buvo atliktas Kanuto Ruseckio prieš 1840. Paveikslo monumentalumas, jo formų architektoniškumas ir kai kurie kitokie požymiai verčia spręsti jį buvus skirtą ne bažnyčios altoriui, bet kokiam monumentui, kad jis būtų aukštai iškeltas ir matomas iš tolo. Apytikriai spėjama, kad jis buvęs specialiai pagamintas Vilniaus miesto užsakymu šio miesto vartams a. 1520—1530 ir kad jis padarytas pačiame Vilniuje. Autoriaus parašo nėra, bet tai turėjo būti arba italas, arba koks nors italų mokyklos mokinys. Palyginus šį paveikslą su L. D. K. Žygimanto Augusto žmonos Barboros Radvilaitės portretu, aiškėja, kad A. V. paveikslo ir Barboros portreto autorius ne tik buvęs tas pats menininkas, bet kad jis A. V. paveikslo veido bruožus modeliavo iš Barboros Radvilaitės, taigi pats paveikslas buvęs pieštas dar Barborai esant gyvai, a. 1540.

Relacya o cudownym obrazie N. M. Panny przez X. Hilariona 1823; J. I. Kraszewski Wilno II 1840; J. Remer Madonna warowni Wilenskiej 1927; Apie stebuklinga Aušros Vartų Sv. Panelės paveikslą 1927; T. Sieczka Kult obrazu N. Marji Panny Ostrobramskiej 1934.

Aušros Vartai Lietuvių Sielovados Tarnybos rotatoriumi nuo 1951 leidžiamas ir kun. Aug. Steigvilos redaguojamas leidinys.

Aušros žvaigždė 1) populiari kun. J. Bal-vočiaus - Geručio paruošta maldaknygė, specialiai pritaikinta seniams. Jos buvo keturi leidimai: 1904, 1907, 1909, 1913. Atidengtas Aušros Vartų paveikslas

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai