Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/484

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


ėjus nustatytam laikui. Panašiu būdu daromos ir jūrų minos-torpedos.

Automatinis telefonas yra toks, kuris veikia be telefonininko tarpininkavimo. Sukant prie telefono aparato įtaisytą numerių skritulį, kelis kartus trumpą laiką nutrūksta ir užsidaro srovės telefono aparatą su telefono centrine jungiančio laido takas. Srovės impulsai veikia telefono stoties jungiamuosius prietaisus rinkiklius. Judamoji rinkiklio dalis, sekdama srovės impulsus, padaro atitinkamą skaičių judesių; jos šliaužikliai sustoja ties atitinkamais taškais, prie kurių yra prijungta šaukiamojo abonento telefono linija, ir tuo būdu įvyksta automatinis dviejų abonentų sujungimas. Mintis automatiškai sujungti du telefono aparatus buvo kilusi jau 1878, kai tik buvo išrastas Bello telefonas ir kai tokį A. T. mėgino sukonstruoti amerikiečiai Connolly ir Mc Tighe. Tačiau praktiškas jų minčių įgyvendinimas pradžioje sutiko daug kliūčių. JAV A. T. labiau pradėjo plisti tik nuo 1898, kada buvo pastatyta A. T. stotis Augustoje, Georgia vist. Europoje pirmą kartą A. T. stotis pastatyta 1908 Hildeshei-me, Vokietijoje. A. T. stotys, lyginant su neautomatinėmis, turi daug pliusų, nes abonentai nebepriklauso telefoną aptarnaujantiems telefonininkams, abonentų sujungimai įvyksta daug greičiau, telefonininkų daromos sujungimo klaidos automatiniame susisiekime neįvyksta, pasikalbėjimui pasibaigus laidai tuojau atsipalaiduoja. A. T. eksploatacijos išlaidos yra daug mažesnės, nes telefonininkai čia nėra reikalingi ir nėra A. S. stotims reikalingos tokios didelės patalpos, kaip neautomatinės, kuriose dirba nuolatos labai didelis skaičius žmonių. A. T. gali veikti ištisą parą. Nors A. T. susisiekimo įtaisymas ir brangiau kaštuoja, tačiau automatiniai įtaisymai tarnauja apie 25% ilgiau.

Automatizmas — pažiūra, laikanti žmogaus ir gyvulio kūną automatinėmis mašinomis, valdomomis mechaninių ir fizinių dėsnių. A. iš dalies atstovavo Descartes, gyvulius laikęs grynomis mašinomis, o žmogų protingos sielos valdoma mašina. Gryną A. skelbė Le Mettrie (L’homme machine 1748). Nauja forma mūsų dienomis A. atgimęs kraštutiniuose bęhaviorizmo psichologuose.

Automatrisa (pr. automatrice) keleivinis vagonas su savo varikliu. Varomoji A. jėga gali būti garinė, elektros arba vidaus degimo variklio. A. yra savarankiška riedmena, nes jos variklis nepriklauso nuo vietos, kur vagonas važiuoja. Tuo pvz. A. skiriasi nuo elektros tramvajaus motorinio vagono, kurio variklis gauna energiją iš elektros gamyklos laidininko. Pirmųjų A. varikliai 1848—1900 buvo garo mašinos. Tam tikros konstrukcijos garo katilas ir garo mašina buvo įtaisomi vagono priekinėje dalyje. Dėl didelio garo katilo, mašinos ir kuro svorio, nepatogaus mašinos aptarnavimo ir katilo netobulumų Europoje jos maža buvo išplitusios. Vėliau buvo mėginama pereiti prie elektra varomosios jėgos. Reikalinga elektros energija buvo imama iš vežamos pačioje A. akumuliatorių baterijos. Tačiau didelis akumuliatorių svoris ir palyginti mažas veikimo spindulys, nes dažnai tekdavo keisti išsikrovusius elementus, ir tos rūšies A. neleido plačiau paplisti. Po I Pasaulinio karo labai ištobulėjus vidaus degimo variklių gamybai, šie varikliai beveik visiškai išstūmė kitus jėgos šaltinius. Visų pirma pasklido A. su benzino ir benzolino varikliais, paskiau su dizelio varikliais, kurie veikia su nafta ir kurių šiliminis naudingumo koeficientas yra aukštesnis, negu benzino variklių. Pigus kuras ir pigi ekspluatacija sudaro patogias sąlygas dizelio varikliui konkuruoti su benzino ir benzolino varikliais. Kai kur, ypač ten, kur nėra savo skysto kuro, A. mėginta vartoti dujas. Varikliui reikalingas dujas gamina iš medžio arba iš medinių anglių tam tikros konstrukcijos generatoriuose. Tačiau generatorinis įtaisymas padidina A. svorį ir turi kitų technikinių trūkumų.

A. paprastai vartojamos tokiuose geležinkelio ruožuose, kur palyginti keleivių važinėja maža ir neišsimoka leisti normalūs keleiviniai traukiniai. Be to, A. dėl lanksčios jų ekspluatacijos ir didelės skubos padeda geležinkeliams sėkmingai kovoti su autobusų konkurencija. Lietuvoje pirmąją A. su benzino varikliu pastatė siaurųjų geležinkelių .centrinės dirbtuvės Kaune. Ji nuo 1932 IV pradėjo kursuoti siauruoju geležinkeliu tarp Šiaulių ir Biržų. Vėliau A. susisiekimas buvo įvestas tarp Panevėžio ir Utenos, Šiaulių ir Mažeikių, Kauno ir Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus.

Automobilis (gr.-lot. — pats judąs) auto-vežimas, judąs šilimos arba elektros variklio varomas. A. buvo išrastas dar XVIII a.: 1769 prancūzas Cugnot ir 1781 anglas Mur-doch sukonstruavo garinį A., kuris buvo taikomas karo reikalams. 1801 anglas R. Trevithiek sukonstruavo garinį A. keleiviams vežti. Bet A. išplito nuo to laiko, kada buvo patobulinti vidaus degimo varikliai — 1875 S. Marcus, 1877 Otto, 1885 Daimler, 1886 Benz ir kt. Pareinant nuo aptarnavimo srities, A. gali būti keleiviniai lengvieji ir sunkieji autobusai, prekiniai — įvairios pakeliamos galios, specialiniai — gaisriniai, sanitariniai, kariniai ir šarvuoti, žemės ūkio reikalams skiriami — traktoriai, kombainai ir kt. Pagal variklio rūšį A. būva su elektros varikliais ir akumuliatorine baterija, pritaikomi tiktai šalyse, kur yra geri keliai ir išplėstas pigios elektros energijos tinklas, gariniai, kurie buvo visai pamiršti,

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai