Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/488

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


asmens, prievarta ar kitu būdu pasigrobusio valdžią, autoritetu, besiremiančiu kuria viena politine partija ar kariuomene. Nuo diktatūros A. R. tesiskiria kartais kiek švelnesnėmis politinėmis priemonėmis valdžiai vieno asmens rankose išlaikyti. Toks A. R. Lietuvoje buvo įvestas po 1926 XII 17 perversmo. Jis buvo įvestas ir Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, veikia ir dabar Portugalijoje, Argentinoje ir kai kur kitur (pvz. Egipte, kai kuriose Maž. Azijos arabų valstybėse ir t. t.).

Autoritetas (gr. autorrutos, lot. aucto-ritas) turėjimas kituose pasitikėjimo ir lemiančios įtakos savo asmeninėmis savybėmis ar užimama vieta. Bendruomeninis gyvenimas privalo visose srityse autoritetingų asmenybių. Bet A. vaidmuo gali būti ir žalingas, jei jis tesiremia užimama vieta, neatitikdamas jos reikalavimų. Kiek tikras A. gali žadinti, tiek netikras A. slopinti kūrybinę iniciatyvą. O tikrą A. teturi tas, kuris pats įkvepia visuose pagarbą užimamai vietai — ne dėl užimamos vietos prievar-tiškai iš visų reikalauja pagarbos. Tikras santykis su A. yra pasitikėjimas kieno nors kompetencija ar moraliniu tiesumu. Tačiau joks A. negali būti aklai tikimas, nes joks žmogus neturi teisės nei pats save dievinti, nei reikalauti būti kitų dievinamas. Absoliučiai tikimu A. gali būti tik pats Absoliutas.

Autorių honorarai atlyginimas, autoriaus gaunamas už literatūrinį kūrinį. Ištisais šimtmečiais autoriai honoraro nežinojo, pasitenkindami džiaugsmu savo kūriniui suradę leidėją. Knygoms ir ypač laikraščiams paplitus ir jų leidėjams iš to žymų pelną gaunant, noras pritraukti geresnes literatūrines pajėgas vertė leidėjus mokėti ir honorarus. Jei veikalas leidžiamas atskira knyga, A. H. paprastai apskaitomi nuo išspausdintų egz. brutto kainos; jei spausdinama žurnale, ar šiaip kokiam rinkinyje — nuo spausdinto lanko, laikraščiuose — nuo spausdintos eilutės; net ir iš anksto nustatytu susitarimu.

Lietuvoje pirmieji honorarai buvo mokami rusų administracijos L. Yvinskiui, T. Žilinskui ir kitiems spaudos draudimo pradžioje už rusų administracijos leistųjų knygučių vertimą ar surašymą lietuviškais žodžiais, bet rusiškais „kirvukais”. Nuo 90-ųjų metų pradžios Vienybė Lietuvininkų Plymouthe Pa. mokėjo nuolatinius nedidelius honorarus savo korespondentams Lietuvoje — M. Davainiui Silvestraičiui, V. šlekiui, V. Gaigalaičiui ir kt. To laikotarpio pabaigoje A. H. pradėta mokėti ir už knygutes, kurios labiau paplisdavo ir laiduodavo leidėjams pelną, pvz. K. Stikliaus-Liepuko įvairios Gadzinkos. Be to, ir Petras Vileišis, leisdamas Maž. Lietuvoje įvairias populiarias knygutes, jų paruošimą pavesdavo daugiausia Petrapilio aukštųjų mokyklų lietuviams studentams ir jiems mokėjo palyginti didelius A. H., kuriais faktiškai pridengdavo tokiu būdu jiems teikiamas pašalpas. Pradėjęs legaliai leisti nuo 1904 XII 10 Vilniaus žinias, jis tuojau pradėjo mokėti ir A. H. ne vien už išspausdintus straipsnius, bet nekartą ir avansuodamas dar neparašytus darbus. Mokėjo nedidelius honorarus ir kiti legalieji laikraščiai. Nepriklausomojoje Lietuvoje A. H. prigijo, knygų prekybai pradžioje virtus pelningu verslu. Tačiau keletas stambesnių leidėjų bankrotų (švyturio ir kt.) ir knygų prekyvietės susiaurėjimas buvo privertęs A. H. mokėti tiktai už tokias knygas, kurios dėl savo sensacingumo turėjo laiduotą knygų prekyvietę, ar ųž tokias, kurios šviet. Ministerijos būdavo aprobuojamos vadovėliais mokykloms ir skaitiniais mokyklų bibliotekoms. Tačiau antrajame dešimtmetyje Sakalo bendrovė, mokėdama A. H. ne tik knygą išspausdinus, bet ir avansu prieš jos išspausdinimą, suvaidino lietuvių literatūrai lemiamą vaidmenį, įtraukdama į literatūros darbą daug jaunų naujų literatūrinių pajėgų, ir gražiu savo leidžiamųjų knygų parinkimu lietuviškai knygai išplėsdama didelę prekyvietę plačioje visuomenėje. Valdžios leidiniams 1924 IV 7 ministerių kabineto nutarimu buvo nustatytos pastovios A. H. normos tiek už straipsnius, tiek už atskiras knygas.

Autorius (lot. auctor - kūrėjas) ką savarankiškai sukūręs asmuo. Dažniausiai šiaip vadinamas rašytojas. Bet A. yra ir mokslo, dailės, muzikos kūrinio, pastato ir kt. veikalų kūrėjas. A. teises į jų kūrinius paprastai ap saugo įstatymai. A. laikomas kompiliatoriumi, jei yra savo veikalą sudaręs, tik kelis svetimus veikalus atpasakodamas ir mechaniškai svetimas mintis lipdydamas, ir plagiatoriumi—ištisai ar iš dalies svetimą veikalą savo vardu paskelbęs.

Autorizacija įgaliojimo suteikimas. Knygų leidimo srityje autorizuotas yra tas leidimas, kuriam autorius davė savo sutikimą. Autorizuotas vertimas yra ne vien tas, kuriam versti autorius davė leidimą, bet ir tas, kuriam autorius suteikė originalo teisę.

Autos Ispanijoje ir Portugalijoje taip buvo vadinami tikybiniai vaidinimai, savo simboliniu ir alegoriniu pobūdžiu visai skirtingi nuo comedias divinas, artimų misterijoms. Buvo keletas skirtingų A. rūšių: A. sacramentales per Dievo Kūno šventę ir A. de(al) nacimiento per Kalėdas. Seniausieji A. buvo liaudies žaidimai, sudaryti iš pramogų, kuriose dalyvavo persirengę milžinais, siaubūnais draminiame monologe ir vaidinime, kuris pradžioje buvo atliekamas bažnyčioje, o vėliau viešoje aikštėje. Literatūriškai A. patobulino Lope

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai