Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/56

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis buvo peržiūrėtas


nas IV davė A. kaip Bažnyčios leną, jų karaliui Henrikui II; ir pastarasis Dubline pasiskelbė jos valdovu. Jis panaikino klanų santvarką ir įkurdino daug savo vasalų. Vyriausiam airių karaliui Roderikui O’Conor pasisekė apginti salos dalis, kuri ir liko nepriklausoma ligi Elzbietos laikų. Anglų dalį (vėliau visą A.) valdė Dubline gyvenąs karaliaus gubernatorius (King’s Lieutnant). Kraštas buvo padalintas į grafo apskritis; nuo XIII a. veikė Dubline parlamentas, kuriame dalyvavo kunigai, vasalai ir miestų atstovai. Tačiau airiai nenustojo kovoję su anglais; 1315 sukilo ir siūlė sostą Škotijos karaliui Robertui Bruce; dviejų rožių karo laikais beveik įgijo nepriklausomybę. Anglų valdžią atgaivino Henrikas VII, kuris sumažino airių parlamento teises: šio aktus turėjo tvirtinti anglų parlamentas (Poynings act 1494). Pasiskelbę A. karaliais, Henrikas VIII ir Elzbieta įst. A. reformuotą anglų bažnyčią; taip prasidėjo ilga airių kova su Anglijos vyriausybe. Airiai sukildavo (O’Nealo sukilimas (1596—1601). Anglai kiek galėdami numalšindavo sukilėlius, konfiskuodavo žemes, įkurdindavo jose anglus kolonistus. Be to, Straffordas ((1633—1638) pasistengė įvesti A. karaliaus absoliutizmą. 1641 A. vėl sukilo, ir, Anglijoj revoliucijai prasidėjus, markizas Ormondas padarė taiką su sukilėliais (1649). Kadangi A. pripažino karalium Karolį II (1649), Anglų parlamento skirtas A. Lord Lieutnant O. Cromwell ir jo įpėdiniai Ireton ir Ludlow numalšino sukilimą (1649—1652). Apie 500.000 gyventojų žuvo, apie 100.000 buvo ištremta arba emigravo. Konfiskuotose žemėse įsikūrė anglai kolonistai. Karolio II, ypač Jokūbo II laikais airiai kiek atsikvėpė. Praradęs sostą, Jokūbas norėjo atgaivinti savo valdžią Anglijoje prancūzų ir airių padedamas. A. palaikė karalių kataliką. Laimėjo kovą Vilhelmas III; ir anglų parlamentas ėmė sistemiškai persekioti airių katalikybę bei tautybę. Katalikai prelatai buvo ištremti, kunigų veikla susiaurinta, viešas kultas ir katalikiškai šviestis buvo uždrausta. Katalikai turėjo mokėti dešimtinę protestantų kunigams, bet nebeturėjo teisės nei valdininkauti, nei rinkti parlamento narių. Savo finansų ir muitų politika baisiai išnaudojo A. Be to, konfiskavo milijoną morgenų žemės ir išdalijo ją protestantams; daugumas airių virto nuomininkais. Protestantai sudarė vad. oranžininkų (Orangement) draugijas Anglijos valdžiai ir tikybai sustiprinti. Airiai ėmė organizuoti slaptas draugijas (Defenders, White Boys, Hearts of Oak), kurios teroru persekiojo valdininkus, protestantų kunigus, dvarininkus ir kurstė revoliucinę tautos nuotaiką. Ypač ji įsigalėjo per Anglijos karą su Amerikos kolonijomis. A. nuo galimo prancūzų puolimo ginti sušaukta milicija (1779) virto tikra maištininkų armija. Airiai parlamentarai (Grattan, Charlemont) reikalavo, kad Anglija nustotų varžiusi airius ir katalikus. Anglų parlamentas 1781—1782 sušvelnino griežtus įstatymus, pakeitė Poynings aktą, pripažino Habeas corpus aktą ir A. įstatymus ir leido katalikams viešą kultą bei teisę steigti savo mokyklas bei pirkti žemę. 1791 iškilo (Belfaste) „Sujungtųjų airių” (United Irishmen) sąjunga, kuri paplito po visą salą ir kurios nariai, ne tik katalikai, bet ir protestantai, svajojo apie nepriklausomą A. respubliką. Veltui anglai nusileisdavo (leido katalikams tuoktis su protestantais, valdininkauti, dalyvauti parlamento rinkimuose): prancūzai palaikydavo A. (Hoche ekspedicija 1796), o sąjunga stiprėjo ir slaptai ruošė sukilimą. Jis nepavyko, ir anglai baisiai nubaudė visą kraštą (1798), sunaikino ir prancūzų desantą. Tačiau Pittas ir Castlereagh suprato, kad reikia pertvarkyti A. santykiai su Anglija; privertė A. parlamentą susijungti su angliškuoju (Finalunion 1801 I 1): A. gavo 28 aukštesniųjų rūmų narių vietas ir 100 žemesniųjų. Tuo būdu A. ir Anglija sudarė vieną karalystę. Pittui nepasisekė įvykdyti katalikų emancipacijos, ir jų kova su oranžininkais nepasibaigė. 1825 vyriausybė paleido katalikų asociaciją (Catholic Association). Bet O’Connel sukūrė naują Irish Catholic Association; ir 1829 IV 13 Wellingtono ir Peal kabinetas pripažino katalikus beveik lygiateisiais su protestantais. Visų teisių airiai dėl to neįsigijo, be to, ir jų nacionalizmas padidėjo. Išpopuliarėjo naujoji reikalaujanti dabar atsikratyti unijos su Anglija O’Connel programa, vad. Repeal of Union (Atsisakymas nuo unijos). Atsisakymo sąjungos (Repeal Association) bijodamas, Grey kabinetas paskelbė net Irish Coercion Bill, kuris įgaliojo A. gubernatorių drausti susirinkimus ir skelbti karo būvį. Kariuomenė buvo nusiųsta į A. Tai, kad buvo sumažinti mokesčiai protestantų bažnyčios naudai, turėjo kompensuoti kiek šitas griežtas priemones. 1838 bill buvo atmainytas. Bet atsižadėjęs savo Associacijos, O’Connel atgaivino ją 1841. Po 1845—1846 bado jį patį prašoko naujoji, tikrai revoliucinė Jaunosios A. partija, kurios tikslas buvo A. nepriklausomybė. Vienas jos vadas O’Brien mėgino sušaukti nacionalinį konventą Dubline ir buvo paskelbtas Munstero karalium. Vyriausybė nuveikė maištą. Bet kad ir rūpinosi ji materialiniais ir dvasiniais airių reikalais, populiaresnė nepasidarė. Patriotai ir revoliucininkai tikėosi, kad jiems padėsianti Amerika, kuri tuo metu (1861—1865) kuo-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai