Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/59

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


ma jų pasiuntiniams už atvežtą gintarą ir tarp ko kito nurodoma juos gyvenant pajūry, o antrasis sako, kad Vyslos tarpu-žiotyje gyvenę vidivarijai, o tuojau už jų, ilgame Vokiečių jūros pakraštyje aisčiai (Aesti). IX a. A. vardą mini Karolio Didžiojo biografas Einhard veikale Vita Ca-roli Magni (apie 830), kurio XII skyriuje šalia A. rytiniame įlankos pakraštyje dar nurodomi slavai ir įvairios kitos tautos, čia jis pirmą kartą mini ir Baltijos jūrą, Mare Balticum. Pilnesnį A. gyvenamosios vietos ir būties vaizdą duoda anglų saksų keliauninkas Vulfstanas. Savo kelionės aprašyme jis pasakoja, kad, išvažiavęs iš Haltumo (dabar Haithabu prie Schleswi-go), po septynių dienų ir nakčių pasiekęs Truso (dabar vok. Drausensee). Keliaujant vendų, t. y. slavų, žemė buvusi po dešinei net iki Vyslos žiočių. Vysla esanti plati upė, tekanti tarp Witlando ir Weo-nodlando. Witlandas priklausąs aisčiams. Vysla atplaukianti iš Weonodlando ir įtekanti į aisčių marias (in Estmere). Toliau iš rytų pusės tekanti Elbingos upė (II-fing) į Aistmares iš tų marių, ant kurių kranto stovįs Truso. Aisčių žemė esanti labai didelė ir ten esą daug miestų; tenai esą daug medaus ir žuvų. Karalius ir turtingieji žmonės gerią kumelės pieną, o neturtingieji ir vergai - midų. Alaus A. nedarą, bet midaus ten esą iki soties. Iš visų tų šaltinių apytikriai sužinome, kur A. gyventa nuo senovės ligi IX — X a. po Kr., tačiau ši gyventoji vieta čia niekur nėra tiksliau apibrėžta. Tacitas A. gimines arba padermes lokalizuoja palei Baltijos jūrą. Vėlyvesnieji rašytojai šito krašto aiškiau nenurodo. Vulfstanas tenurodo vakarinę A. ribą, kuri siekusi Vyslą. Iš visų tų šaltinių tik viena yra aišku: jų minimieji A. (aesti, aisti) gyveno į rytus nuo Vyslos ir Baltijos pajūry, t. y. toj vietoj, kur vėliau randame prūsus. Vulf-stano minimi vietovardžiai padeda lokalizuoti buvusias A. gyvenvietes; pvz. Truso, kaip rodo Drusin ir dabartinis vok. Drausensee, yra neabejotinai baltiškas žodis, sietinas su liet. vietovardžiais Drusė-nai ir kt. Atsiminus, kad graikų geografas Ptolemajus, A. vardo neminėdamas, II a. po Kr. randa prūsų gimines galindus ir sūdynus (Galindai kai Soudinai) gyvenusius Baltijos pajūry žemutiniu Vyslos paupiu, bus aišku, kad A. ir vėlyvesnieji prūsai yra tas pat arba senovės A. yra buvę vėlyvesnių prūsų protėviai. Archeologiniai duomenys aiškiai rodo baltų kultūros giminingumą ir tolydumą tiek Prūsuose, tiek Lietuvoje ir kituose baltų kraštuose nuo pat giliosios senovės, siekiančios bronzos amžių (maždaug a. 1500 m. pr. Kr.), ligi istorinių laikų pradžios. Dabar, atrodo, nebetenka kalbėti apie A. germaniškumą, kaip kad kaikurie mokslininkai (pvz. T. E. Karsten, A. Sennas, E. V. Sittig ir kt.) savo laiku buvo linkę manyti. Pati aisčio kilmė lig šiol tebėra neišaiškinta. R. Much manė, kad aisti (aesti) galį būti siejami su vid. vok. žem. este, šen. anglų saksų ast (iš aist.) “jauja”, t. y. A. galėję gyventi javų džiovinamose jaujose. K. Būga (Liet. kalbos žodynas 24) A. sieja su latvių i s t n i e k i „tikrieji giminaičiai” ir kt. Kiti vėl, remdamiesi Vulfstano e ast- (Eastland, East-mare), norėtų A. vardą gretinti šen. anglų e a s t e “rytai” ir juos laikyti “rytiniais gyventojais.” Kalbotyrinėje literatūroje K. Būga A. vadino visą tautų giminę, kurią sudaro prūsai, lietuviai, latviai, žiemgaliai, sėliai ir kuršiai.. Bet daugumas kitų kalbininkų šios reikšmės A. vengia ir jų vetoje vartoja baltus.

K. Būga Kalba ir senovė 1923, Aisčių praeitis vietos vardų šviesoje 1924; G. Gerullis Baltische Voelker (Eberts Reallexikon I); J. Endzelins Alt-preussische Grammatik 1944; E. Fraenkėl Die balti-Sprachen 1950; J. Puzinas Aisčiai (Aidai 1948 N. 12).

Aisė Kretingos aps. Veiviržėnų vi. ir Klaipėdos kr. upė, Veiviržo (Minijos) deš. intakas, 22,2 km ilgio. Versmės — Medei-kių k. laukuose, 11,6 km žemupio—Klaipėdos krašte, įteka į Veiviržą ties Aisėnų k. Šilutės aps. Intakai 3 iš deš. šono: Skar-dupys ir nežin. Baseinas 79 km2.

Aisėnai Veiviržėnų vi., Kretingos aps. k. (1922—219 gyv.). Rusų valdymo laikais pasienio apsaugos kordonas, svarbus žemaičiams susisiekiant su Klaipėda. Stovi prie senovės, dar XIV a. kryžiuočių kelio iš Prūsų į žemaičius.

Aisėta Utenos aps. Linkmenų vi. upė. Kiaunės (Žeimenos, Neries) aukštupys, 6,2 km. ilgio; teka iš Aiseto ež. į Kiaunės ež.

Aisetas (Eisetas) Utenos aps. Linkmenų vi. ež., ledyno upės liekana, 15,8 km ilgio ligi 0,6 km platumo, šiaurėje jungiasi su Galono ir Dumblio ež. Paviršiaus plotas 540 ha, su šakomis 900 ha, altitudė .150,6 m aukščiau j. 1., didžiausias gilumas 39 m.

Į ež. įteka Vyžinta, Dumblė, Taurupis, La-pavartė, Vadakšna, Alna (Elnelė); išteka Aisėta, Kiaunės (Žeimenos, Neries) aukštupys. Ežere yra 4 nedidelės salos. A. buvo svarbi dalis kelionių baidarėmis iš Žeimenos baseino į Molėtus per Stirnių ir Lakajų ež.

8. Kolupaila Mūsų vandens keliai, 2 leid. 1938.

Aisimnetas graikuose vyras su diktatoriaus valdžia, išrinktas pilietiniams ginčams spręsti ir šalinti.

Aismarės Fryzų įlanka, vok. Frisches Haff. Baltijos jūros pietų kranto įlanka, siauro kopų kyšulio atskirta nuo Dancigo įlankos. Paviršiaus ploto 865 km2. Įteka Vyslos šaka .Nogatas, Pasargė ir Prieglius. Iš Priegliaus žiočių (Karaliaučiaus uostas) iškastas gilesnis perkasas ligi Piliavos į

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai