Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/60

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


jūrą. Vardą K. Būga kildino iš senesnės lyties Aist-marės — aisčių marios ir tolygi-nio su Vulfstano Estmere, Eastmere. šiaip jau šis žodis iš niekur kitur nėra paliudytas. J. Gerulis teisingai pastebi, kad tai gali būti vien tik mokslinė pramonė, ne autentiškas istorinis faktas. Tačiau lietuvių mokykliniuose vadovėliuose šis Fryzų įlankos vardo sulietuvinimas buvo pilnai prigijęs.

Aisne (en) kairysis Oise upės intakas, 280 km ilgio Ir š. Prancūzijos departamentas.

Aisopas (gr. Ezopas) legendarinis graikų pasakų ir pasakėčių rašytojas VI a. pr. Kr. Lietuviškai A. pasakėčias vertė J. Šulcas 1706, L. Rėza 1824, A. Tatarė (1836 Pamokslai išminties ir teisybės), V. K. Račkauskas 1914.

Aista Mariampolės aps., Liubavo vi. ir Vilkaviškio aps., Bartininkų ir Lankeliškių vi. upė, Širvintos (šešupės) deš. intakas, 20,5 km ilgio. Versmės Liubavo vi. Eigtiš-kių k. Baseino plotas 60 km2.

Aistija Lietuvių-Latvių Vienybės C. Valdybos informacijos biuletenis liet. ir latvių kalbomis, red. Emilio Skujen’ieko ir leistas 1948—1950 Geesthachte, Spakenbergo stovykloje. Spausdintas rotatoroium. 1953 atnaujintas Hanoveryje.

Aistis Jonas (g. .1904 VII 7 pavarde Aleksandravičius Kampiškės dv., Aukštosios Panemunės vi.) poetas. Pasirašinėjo: Jonas Kossu - Aleksandravičius, J. Kuosa Aleksandriškis, paskiau Jonas Aistis (nuo 1952 pavardė). 1907 su tėvais išsikėlė į Rumšiškes. 1919 — 1927 ėjo Aušros g’imn. Kaune. VDU hum. mokslų fak. studijavo lituanistiką. 1936—1940 Švietimo min. stipendininkas Grenoblio univ. Prancūzijoje. 1944 už disertaciją Etude linguistique sur les traductions en ancien provençal des textes evangeliques ten pat gavo daktaro laipsnį. 1944 — 1946 dirbo Nicos archyvuose ir Paryžiaus 'Nacionalinėj bibliotekoj. 1946 — 1952 mokytojas Mariana-polyje JAV, o nuo 1952 red. pavaduotojas Laisvosios Europos tarnyboj New Yorke. Išsp.: Eilėraščiai 1932, Imago mortis 1933, Intymios giesmės 1935, Užgesę chimeros akys 1937 (gavo valstybinę lit. premiją), Poezija 1940, Be tėvynės brangios 1942, Nemuno ilgesys 1947, Pilnatis 1948, Sesuo buitis 1951 (Aidų žurnalo lit. premija). Straipsniai ir apybraižos — Dievai ir smuikeliai 1935. Redagavo Jurgio Baltrušaičio poeziją 1948, drauge su Vaičiulaičiu — Lietuvių poezijos antologiją .1950, K. Binkio Lyriką 1952. Periodinėje spaudoje yra paskelbęs atsiminimų, skirtų knygai Apie laiką ir žmones.

Anksti susipažinęs su naujųjų laikų poezija, A. iš lietuvių poetų yra kiek pasigavęs K. Binkio eilėraščių nuotaikos, o kai kurių formos ir žodyno atspalvių yra ėmęs ir iš lietuvių liaudies dainų. Pirmą eilėraštį Gegutėlė išsp. 1927 Ateityje, vėliau sutapo su Piūvio grupe. Bendr. Naujojoj Romuvoj, židinyje, šviesos Keliuose, Vaire, Aiduose, Drauge ir kt.

A. kūrybos viršūnę sudaro Eilėraščiai, Imago mortis ir Intymios giesmės; jis ištobulino naująją simbolistinę romantinę srovę lietuvių literatūroje, atgaivino asmeninės lyrikos versmes ir savo kartoje užėmė vyraujančią vietą. A. yra laikytinas skiriamąja gaire tarp prieš jį ėjusios kartos poetų ir po jo kuriančių rašytojų.

A. kūrybai metmenis davė plati išgyvenimų ir kultūros skalė, į kurią įeina ir tėviškės peizažas, ir pasakos bei legendos, ir didžioji pasaulio literatūra. Jo poezija žymi lyriniu jausmų ir minties grynumu bei gelme, detalės tikrumu ir atspalvių įvairumu bei intymumu. Jis sugeba ir smulkiausias tikrovės apraiškas suausti su bendromis ir didelėmis būties problemomis, tai nudažydamas asmeninės gėlos ir ilgesio varsa. Asmeninės poezijos prasme, A. lietuvių literatūrai davė gražiausių ir lyriškiausių kūrimų.

A. yra rašęs dramų, filosofinio visuomeninio pobūdžio svarstymų ir straipsnių kultūrinėmis temomis.

Aistra stiprus veržimasis į ką nors norima, jausmiškai užvaldąs visą žmogų, šituo kreipimusi į tam tikrą tikslą A. skiriasi nuo paprasto afekto. Savyje morališkai neap-spręsta, A. pasidaro gera ar bloga pagal tai, į ką ji nukreipta (Tomas Akvinietis: dorybė aistros neišskiria). Be A. psichinis gyvenimas išblėsta, ir todėl šv. Augustino žodžiais: žmogus be A. tėra akmuo be gyvybės; nėra jokio didelio žygio, kurio motina ji nebūtų buvusi. Neleidžiama beatodairiškai įsiviešpatauti ir nukreipiama į vertingus tikslus, A. gaivina žmogų kūrybiniams žygiams. Platono vaizdu: ji yra tarsi ugninis žirgas, kuris tvirtose rankose yra milžiniška jėga, bet kuris sau paleistas gali visa sunaikinti. Kasdienėje kalboje A. vad. kiekvienas stipresnis į ką nors linkimas (pvz. rūkyti ar skaityti).

Aistra (vok. Eistra, Eisra) Pagėgių aps. upelis, Kamono (Gegės, Nemuno) kair. intakas, 8.5 km ilgio; jo aukštupys dirb-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai