Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE01.djvu/97

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


versitetų teises, 1884 spaudos laisvę, 1889 prisiekusiųjų posėdininkų kompetenciją ir t. t. Įst. bajorų žemės banką, padidino bajorų įtaką ir skaičių žemietijose ir taikos teisėjų vietoj pastatė teisėjais iš bajorų renkamus žemiečių viršininkus (Lietuvoje skiriamus). Vidaus politikoj viešpatavo reakcija. A. vyriausybė energingai rusino „pakraščius”: Lietuvą, Suomiją, Lenkiją ir Baltijos provincijas. Tai netrukdė A., kuris bijojo trilypės Vokietijos, Austrijos ir Italijos sąjungos, sudaryti ginamąją santarvę su Prancūzija.

Aleksandras Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1460 X 5 Krokuvoje — 1506 VIII 19 Vilniuje) ketvirtasis did. kun. Kazimiero Jogailaičio ir Elzbietos, imp. Albrechto dukters, sūnus D. L. Kunigaikščiui Kazimierui mirus Gardine 1492 VI 7, Lietuvos ponų taryba buvo pasilikusi Lietuvoje kun-štį Aleksandrą, buvusį Gardine drauge su tėvu, pavesdama jam laikinai eiti did. kun-ščio pareigas. Jis buvo išrinktas ir didžiuoju kun-ščiu. Rinkimai įvyko lenkams visiškai nedalyvaujant, nors bendrų rinkimų buvo reikalavę Lenkijos ponai. Lietuvos seimas šiuo norėjo pabrėžti visišką Lietuvos savarankiškumą. Vadovaudamiesi ta pačia mintimi, atsiskirti nuo Lenkijos, Lietuvos ponai siūlė Lenkijos ponams išsirinkti savo karaliumi vyresnįjį Aleksandro brolį Joną Albertą. A. įkėlimas į Lietuvos did. kun-ščio sostą įvyko VII 20. Lietuvos ponai privertė A. pasirašyti visam kraštui duodamą privilegiją, kuria buvo apsaugoja-ma Lietuvos politinė nepriklausomybė ir garantuojamas Lietuvos ponų dalyvavimas krašto valdyme. Privilegija buvo duota 1492 VIII 6. Ji pakartojo Kazimiero duotą 1447 ir atkartotą 1457 privilegiją. 17 str. pasižadama nesiaurinti Lietuvos teritorijos, bet laikyti ją tose ribose, kuriose ji buvo Vytauto ir žigimanto laikais. 18 str. A. pasižiadėjo nesiųsti jokių delegacijų į užsienio valstybes, tarp jų ir į Lenkiją, ir neturėti derybų su jų atstovais, nepasitaręs su Lietuvos ponų taryba. 20, 21, 25, 29 ir 30 str. aprėžiama kun-ščio galia naujiems įstatymams leisti, skirti aukštiesiems valstybės valdininkams ir disponuoti krašto lėšomis. Visa tai jis galėjo daryti tik pasitaręs su Lietuvos ponų taryba. 1492 VIII 6 privilegija yra pirmas formalus aprėžimas didžiojo kun-ščio valdžios ponų tarybos naudai. A. išrinkimo metu prityrimo kraštui valdyti neturėjo. Be to, A. buvo persiėmęs lenkišku patriotizmu. Lietuvos ponai, jį berinkdami norėję sustiprinti Lietuvos savarankiškumą ir nepriklausomybę, apsiriko.

A. išrinkimo D. L. K. metu, Maskvos did. kun-štis Jonas III pasiskubino pasi- naudoti Kazimiero mirtimi ir Lietuvos ir Lenkijos santykių paaštrėjimu, lietuviams nepriklausomai nuo lenkų sau did. kunigaikštį išrinkus. Jis sustiprino ryšius su Krymo totorių chanu Mengli-Girėjumi ir ragino jį pulti Lietuvą drauge. Kai 1492 rudenį perėjo į Maskvos pusę Simanas Vo-rotinskis su savo brolėnu Jonu Vorotins-kiu ir kai jie Maskvos vardu užėmė Lietuvos miestus Serpeiską ir Meščovską, Jonas III pasiuntė jiems į talką savo kariuomenę. Prieš Lietuvą veikė dvi maskviečių armijos. Sėkmingi Maskvos karo veiksmai pažadino pasiduoti Maskvai Mezecko kun-štį Mykolą ir Viazmos kun-štį Andrių. A. patarėjai, norėdami sulaikyti Maskvos įsiveržimą į Lietuvą, pasiūlė Jonui III išleisti savo dukterį Eleną už A. Jonas III reikalavo, kad pirma būtų sudaryta taika „pagal visą Maskvos valdovo valią”, reikšdamas savo pretenzijas ne tik užkariautosioms arba savu noru jam pasidavusioms žemėms, bet ir toms, kurios dar buvo likusios Lietuvos valdžioje. A. ieškojo savo brolio, Lenkijos karaliaus, Jono Alberto pagalbos, bet gavo iš jo tik patarimą susitaikyti su Maskva ir taikai palaikyti vesti jo dukterį. Lenkija visai atsisakė Lietuvai padėti. A. buvo priverstas pasirašyti taiką 1494, kuria Lietuva pripažino buv. Lietuvos sąjungininkų Did. Naugardo ir Tvėrės žemių prijungimą prie Maskvos. Be to, ji atsisakė nuo savo vasalinių kunig-čių — Novosilskių, Odo-evskių, Vorotinskių, Peremišlskių, Beliovs-kių ir nuo jų valdomųjų žemių. Viazmos kun-ščiai su savo tėvonijomis liko Maskvai, taip pat Chliapenis, Oleksinas, Tešilo-vas, Roslavlis, Veniovas, Mstislavlis, Toru-

D. L. K. Aleksandras

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai