Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/139

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


randumas JAV ir Prancūzijos prezidentams ir Anglijos ministeriui pirmininkui.

Baltupis Vilniaus priemiestis Kalvarijos plente. Tarp jo ir Verkių dvaro ant kalvų yra vad. Vilniaus Kalvarija.

Baltų religija — prieškrikščionybinė žemdirbių religija, giminiška su kitomis indoeuropiečių tautų religijomis. Tarp prūsų, lietuvių ir latvių senųjų religijų yra buvęs labai stiprus ryšys, suvaikomas iš pagrindinių idėjų, ritualo panašumo ir dievybių pavidalų bei jų vardų. Šios religijos pagrindinė idėja — kova už gyvybę, esančią gėrio ir grožio sinonimu, su amžinai gresiančiomis blogio bei mirties jėgomis. Šitoks pobūdis leidžia ją vadinti „gyvatos” arba „egzistencijos” religija. Būdingasis jos bruožas — kosmiškumas, žmogaus nesisky-rimas nuo gamtos. Dievybė buvo įstebima tuose kosmo reiškiniuose, nuo kurių, manyta, priklausė žmogaus, augmenijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gėrį ir laimę tikrinančioji gyvybės jėga. Į religinį pasaulėvaizdį buvo įjungti dangus —vyriškasis polius, jo reiškiniai šviesa, ugnis, garsas, dinamika, dangaus kūnai: saulė, mėnulis, žvaigždės ir žemė — moteriškasis polius su augalais, miškais, laukais, iškilimais, akmenimis, vandenimis. Šių dviejų polių santykiavimas gyvybės stimuliavimo, jos ugdymo bei apsaugojimo tikslams yra davęs pagrindines formas B. religijos ritualo bei mitologijos išsivystymui (išriedai). Vyriškoji dangaus dievybė ryškiausiai įsivaizduota griausmu ir supersonifikuota būtybe Perkūnu (prūsų Percunis, latvių Pėrkuons), einančia gyvybės vaisinto j o ir kovotojo už gėrį funkcijas. Jos satelitai gyvulių pasaulyje — bulius (jautis), ožys, žirgas (arklys), vandeniai paukščiai, gaidys, ropliai. Analoginės funkcijos atiteko saulei ir mėnuliui, turintiems didelę įtaką gamtos ir žmogaus atgimimui ir gerovei. Dėl dangaus reiškinių nepaprastos reikšmės žemės pasauliui jie suvokiami kaip „dieviškieji”. Žemė dėl palaimintosios gyvybės gimdymo jėgos vadinta „šventoji”. Miškai, vandenys, kalneliai, laukai, medžiai irgi „šventi”. Super-sonifikuotoji žemės dievybė lietuviuose yra žinoma Žemyna, latviuose Žemes Mate, miškų — Medeine, Krūmine, Girysčiu (ar Giraičių), latvių Meža Mate, Krūmu Mate. Laukus saugojanti dievybė ar dvasia latviuose žinoma Lauku Mate, lietuviuose Lauksargiu, Laukpačiu, žemę ir namus sau-gojančioji — Žemėpačiu, Dimstipačiu, latvių Majas Kungu. Šventuose akmenyse )r vandenyse deivės taip pat gyvenusios. Ugnis ir vanduo kaip šventi, tyri gamtos elementai buvo laikomi ypač reikšmingi kovai su blogiu (ž. Gabija, Bangpūtys). Labiausiai išsiskleidę ir baltams būdingi kultai buvo ugnies, saulės, mėnulio, miško, medžio, žalčių ir mirusiųjų, šie kultai, reikštieji papročiais, šokiais, dainomis, vaizduojamuoju menu, aukomis, buvo skirti kovai dėl gėrio. Papročiuose bei mene gyvybės stipriosios jėgos simboliais buvo šviesa, dinamika, garsas, žaliuojanti šakelė, medelis, nes nuo jų net piktosios galios traukiasi. Mirties ir blogio jėgos buvo įsivaizduojamos kaip paslaptingos galios, besireiškiančios ir super-sonifikuotaisiais pavidalais — velniais, pavojingais numirėliais. Piktas velnias žinomas Pikulo vardu (prūsų Pickuls, latvių Pikuls). Blogio jėgos labiausiai jaučiamos mirties, gamtos nedėsningumo, nevaisingumo bei pykčio atvejais. Kova prieš jas buvo grindžiama gyvybės amžinumo tikėjimu. Nebūties sąvokos šioje religijoje nėra. Žmogaus siela suprantama kaip dinaminė jėga, mirtimi neišnykstanti, t. y. pereinanti į kitą gyvąjį kūną. Numirėlio kūnas tebegyvena žemės gyvenimą pavidalu vėlės, išsau-gančios individualiąsias mirusiojo ypatybes. Mirtis pakeisdavo tik egzistencijos lytį: siela išsiskirdavo kvapo, garo, peteliškės, šliužo, paukščio ir kt. pavidalais, o asmeninė vėlė gyvenusi gyvendavo pomirtinį gyvenimą, įsivaizduotą tokį pat, kaip žemės gyvenimas. Tikėjimas gyvenimo nesibaigi-mu buvo tiek stiprus, jog gyvos pačios (žmonos) susidegindavo drauge su savo mirusiaisiais vyrais. Gi į kapą būdavo dedama viskas, ko mirusiajam galėtų prireikti: papuošalai, ginklai, įrankiai, puodai, žirgai, valgis ir gėrimas. Supersonifikuotoji likimo deivė arba trys-septynios seserys deivės žinomos lietuviams ir latviams: Laima, Laimė, latviuose greta Laimos panašios paskirties dievybės yra Dėklą, Karta ir Mara. Jos būna žmogui gimstant, jos verpia ir audžia žmogaus likimą (lemtį, lėmį, nuolėmį), kaip kad graikų Moiros, romėnų Parces, germanų ,Nornos. Žmogui turtą bei laimę duodantieji, blogus baudžiantieji demonai pažįstami Aitvaro, Pūkio (labiau latviams būdingas), Kauko (paplitęs v. Lietuvoje ir Prūsuose), Barstuko vardais. Lietuvių Laumė — vaikų trokštanti, juos mylinti, bet ir juos vagianti fėja (laumė, burtininkė), suirzusi pasidaranti pikta, kaip ragana, latvių Lauma — pikta fėja. B. R. dvasininkai, kiek težinoma iš istorinių šaltinių, buvo vadinami žyniais arba burtininkais (kerėtojais, raganiais, žavėtojais, žolėtojais) paprastai senesni prityrę žmonės. XIV a. Petro Dus-burgiečio kronika mini, kad Romuvoje (Prūsų žemės Nadruvoje) gyvenęs koks žmogus, vadintas Krive (plg. krivis ar krivaitis — vyriausias senovės lietuvių dvasininkas), kurio autoritetas, lyg popiežiaus, siekęs tolimas sritis. Nėra duomenų manyti, kad kiti dvasininkai irgi vadinosi krivėmis. Greičiausiai tai tik vieno žmogaus vardas, vok. kryžiuočių karmečiais turėjusio didesnę įtaką. Autentiškieji senieji šaltiniai vai-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai