Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/142

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Lietuvių gyvenamasis plotas XIII a. irgi žymiai skiriasi nuo dabartinių laikų. Toliausiai į šiaurę nusikišusi sritis yra Šiauliai, o vakariausia Karšuva, beveik atsire-mianti į Kuršių marias. Apie lietuvių etnografines sienas pietuose ir rytuose XIII a. trūksta istorinių žinių. Dabartinės piečiausios lietuvių salos Zietela (Slanimo aps.) ir Lazūnai (Lazdūnai; Lydos aps.), be abejo, yra seniau ištisai lietuvių gyventų plotų liekanos. Zietelos lietuvių prūsiškos kilmės teoriją geriausiai sugriauna pati tos vietos tarmė, kurioje nieko prūsiška nėra. Istoriko Balinskio žiniomis a. XIX a. pusę lietuviškai dar kalbėta ir už Lydos iki Nemuno. Naugarduko pusėn XIII a. etnografinę sieną bus daręs Nemunas, nes Mindaugo sūnus Vaišvilkas čia, tarp Lietuvos ir Naugarduko, įsisteigia vienuolyną (učini sobe monastyr’ na rece na Nemne, meži Litvoju i Novym garodkom). Iš Jogailos 1387 rašto sužinome, kad Molodečno apylinkės tada gyventos rusų: minimas Lebe-devo valsčius na russkoj storone (=rusų pusėje). Bet Latgalos valsčiuje Vileikos aps. dar 1890 gyvenę keletas lietuvių šeimų. Drisos apylinkės XIV a. antroje pusėje, rodos, būta rusiškos. Iš pietų ir rytų Lietuvą laužtine linija apriečia XII-XIII a. rusų pilys: Gardinas — Volkoviskas — Slanimas — Naugardukas — Minskas su Zaslavu — Lohoiskas. Lenkų istorikai tvirtina tarp šių vietovių ir Lietuvos ėjus plačią tarpinę miškų juostą ir seniausias lietuvių etnografines ribas norėtų nustumti net iki Merkinės — Eišiškių — Šalčininkų. Tam prieštarauja žemės vardynas, ypač lietuviški upių vardai, kurie nebūtų galėję rastis, lietuviams kraštą vėliau kolonizavus. Ir tos vad. tarpinės miškų juostos negalima laikyti ištisine. Lietuvių ir rusų sodybos betarpiškai bus susidūrusios Zietelos ir Naugarduko apylinkėse, jei, žinoma, paskutinysis XI a. nėra įkurtas lietuvių žemėse. Plg. chroni-kos žinią: 1044 chodi velikij kniaz’ Jaroslav na Litvu; a na vesnu založi Novgorod. Iš kitos pusės vėl Tureisko apyl. (pilis paminėta 1276) XIII a. pradžioje rusų gyvenama. Dėl to, rodos, nėra pagrindo tuo metu lietuvių ir rusų plotus skirti nepereinamais miškais. Tik iš artimos kaimynystės suprantamas ir Vilniaus krašto gudėjimas, smarkiai pasireiškęs jau XIV a. Tam pritaria ir kalbos duomenys.

Kyla klausimas, kokio senumo gali būti šis XIII a. B. kraštų tautovaizdis. Istoriniai šaltiniai čia teduoda tik žinių nuotrupų. Istorijos tėvas Herodotas (m. ca. 125 pr. Kr.) į šiaurę nuo skitų žemdirbių (skitai georgoi) mini visą eilę tautų, kurių tarpe, galbūt, reikia jieškoti ir baltų protėvių. Latvių kalbininkas P. Šmitas yra priėjęs išvadą, kad daugumo lig šiol su slavais identifikuoti neurai (Neuroi), gyvenę į šiaurę nuo Pripeties balų ir laikytini baltais. Neurų vardą susieja su Nestoro chro-nikos kaikuriuose rankraščiuose vietoje L e t’ g o 1 a minima Neroma (ma—suomių m a a žemė) ir ¡N e r i e s upė. I a. po Kr. romėnų istorikas Tacitus (Garmania XLV) Baltijos pajūryje randa gyvenant A e s t i o-rum gentes, kurie dėl graikų geografo Ptolemajaus (m. 178 po Kr.). Pavyslyje paminėtų prūsų kilčių galindų ir sūduvių

Baltų tautos VI a. Kr. g. pagal K. Būgą 1924

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai