Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/199

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


nis atliko E. Kardelienė, V. Baltrušaitis, A. Kutkus ir V. Puškorius.

Barbieri Giovanni Francesco (1591—1666) italų dailininkas, pramintas Guernico da Cento (žvairaakiu iš Cento). Iš pradžių dirbo Cento mstl., netoli Bologno's, vėliau Bo-lognoje, Venecijoje, Romoje (čia sukūrė savo gražiausius kūrinius: dvi freskas Lu-dovisio viloje ir šv. Petronilos paveikslą altoriui šv. Petro bazilikoje), nuo 1623 vėl gyveno Cento mstl., kol 1642 persikėlė Bo-lognon tenykštei meno srovei vadovauti po Guido Reni mirties. Pats gavęs L. Caraccio, Tiziano ir G. Renio įtakos, turėjo daug jį pasekusių mokinių.

Barbierius-gydytojas (cirulninkas, barzdaskutys, kirpėjas, ligos bonkų ar bankų statytojas ir kt.). Lietuvių kalbon pateko iš pr. barbier (barbe — barzda) per lenkų balbierz, barbierz. B. žinomas J. Bretkunui XVI a. pabaigoje jo Postilės ir Biblijos vertime.

Barbiton, barbitos. Graikų ir romėnų styginis ir panašus į lyrą muzikos instrumentas, vartotas deklamacijoms ir giedojimui pritarti. Jį vartojo Alkajas, Sapho, Anakre-onas.

Barbi'tūrinė rūgštis maloninės rūgšties ir šlapalo (urėjos) kondensacijos produktas. Du vandenilio atomus pakeitus etilio radikalais, gaunamas migdomasis vaistas veronalis. Yra daug B. R. darinių, arba derivatų, veikiančių raminančia (sedatyve) ar miegą žadinančia (hipnotine) priemone, — pvz. luminalis, fanodormas, veronalis, evi-penas, fenobarbitalis, dormonalis, uronalis,

Barbizono mokykla, barbizoniečiai, prancūzų menininkų grupė, 1830—1840 peizažo tapybai nutiesusi naują kelią. Ligi jų peizažo tapyba buvo suprantama kaip vaizdavimas gražių gamtos reginių, ypač žydrosios Italijos kampelių, komponuojant juos Poussino nustatytaisiais dėsniais: su klasiškosios architektūros griuvėsiais, mitologinėmis scenomis. Taigi viešpatavo klasiškasis peizažas. Tokio peizažo vaizdavimas buvo atliekamas dirbtuvėse iš anksto nustatytais būdais ir priemonėmis, nekreipiant dėmesio į gamtą. Barbizoniečiai savo peizažus dirbo tiktai iš gamtos, pasirinkę kaimelį Barbizon greta Fontainebleau miško (60 km nuo Paryžiaus), kurio vardu ėmė ir juos vadinti. Barbizoniečių naudojimasis gyva gamta nebuvo paprastas realizmas. Labiau jiems rūpėjo ne šaltas gamtos kopijavimas, o gamtinės nuotaikos perdavimas (paysage intime). B. M. žymiausi atstovai: Th. Rousseau, C. Corot, J. Fr. Millet, J. Duprė, N. Diaz de la Peną, Ch. Daubigny, C. Troyon, A. L. Barye. Jie rengė kelią impresionizmui.

Barbon Nicolas (1640—1698) anglų ekonomistas, laikomas rentos, kaip pajamų ne iš darbo, sąvokos kūrėju. Jis įst. Anglijoje pirmąją draudimo nuo ugnies bendrovę — Fire Insurance Office.

Barbora (iš lenkų barbara) elgetos botagas nuo šunų apsiginti ar <net ir pačiai mušti (1747 Ruigio dainos barborėlis); taip pat 2—3 vielų suvyta virvė sieliams pririšti; kūlė, arba tvoklė, arba vok.-lenk. šlėga, malkoms skaldyti. B. pateko ir mūsų poezi-jon, pvz. a. 1863 parašytame J. Anusevičiaus eilėraštyje turime: Imkiem wysy toj ing nagus / Kyrwius dalgius ar noragus, / Bo pri musu giera norą / Ginklu gal būt ir b a r b o r a. Žiemių augštaičiuose yra vad. barbarka „kūlė, tvoklė”.

Barbora šventoji (šventė XII 4) iš Nikodemuos Maž. Azijoje. Iš legendos, savo pagonio tėvo buvo uždaryta bokšte nuo krikščionių apsaugoti. Tapusi krikščione, tėvo buvo kankinimams atiduota ir 306 Kr. g. nukankinta. Bokštų, tvirtovių, artilerijos, kalnakasių globėja. Prancūzų karo laivuose parako sandėlis vadinamas Sainte Barbe — šv. Barbora.

Barbora Vengrijos karaliaus Motiejaus Korvino žmona. 1490 karaliui Motiejui mirus, ji daug prisidėjo prie Čekijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio išrinkimo Vengrijos karaliumi, turėdama vilties, kad jis ją vesiąs. Vladislovas ją vedė, bet greitai išsiskyrė ir 1502 vedė prancūzę Anne de Foix.

Barbora (1478 Sandomire — 1534 Meisse-ne) D. L. K. ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio duktė iš Elzbietos Habsbur-gaitės, ištekėjusi 1496 už Meisseno kun-ščio Jurgio, priklausiusio jaunesniajai Saksonijos kun-ščių elektorių linijai, vad. Alberti-nais. B. vyro jaunesnįjį brolį Fridriką vokiečių ordinas 1498 išsirinko didžiuoju ma-gistru-meistru. B. vyras po tėvo Alberto Drąsiojo mirties, Meisseno kun—jos sostą gavo 1500. B. su Jurgiu turėjo 10 vaikų, tik daugumas jų mirė kūdikystėje. Duktė Kristina ištekėjo už Hesseno kun-ščio Pilypo *dr tapo visos Hesseno kun-ščių linijos motina. B. portretas išlikęs Meisseno katedros triptike Pieta (Luko Cranacho vyresniojo darbo).

F. Papėe Studja i szkice 1907; O. Posse Die Wettiner 1897; E. Flechsig Tafelbilder L. Cranachs 1900.

Barbora de Cilli (tarp 1390 ir 1395—1451 VII 11) Vengrijos ir Čekijos karaliaus ir vokiečių imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgo antroji žmona. Cilli grafo Hermano II duktė. Jos tėvo brolis Vilhelmas buvo vedęs Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo dukterį Oną, iš kurios turėjo dukterį Oną, ištekėjusią 1402 I 29 už Jogailos. Tuo būdu antroji Zigmanto ir antroji Jogailos pati buvo pusseserės, o pirmoji Zigmanto pati Marija ir pirmoji Jogailos pati Jadvyga buvo tikros seserys.

B. ištekėjo už Zigmanto 1408 ir 1414 XI 8 buvo vainikuota vokiečių imperatoriene. Ji aktyviai dalyvavo savo krašto politinia-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai