Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/216

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


daugiau kaip 2000. Šiai skulptūrai yra giminiškas ir šv. Kazimiero altorius šv. Kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios gausi skulptūra veikė ir kitų ano meto Lietuvos bažnyčių puošą. Todėl nereta rasti gražių skulptūrinių fragmentų. Lietuvos bažnyčių barokinė skulptūra turėjo didelę įtaką ir lietuvių liaudies skulptūrai. Lietuvos bažnyčiose buvo nemaža išlikusių įv. didikų antkapinių paminklų, kurių svarbiausioji savybė — turtingas palaidotųjų žmonių biustų architektūrinis skulptūrinis aplankinimas (aprė-minimas). Tokių antkapinių paminklų yra būdingiausieji vyskupų Valavičiaus, Tiškevičiaus, irgi Samuelio Paco antkapiai Vilniaus katedros bažnyčioje.

Barokinė tapyba puošė bažnyčias ir didikų rūmus. Vilniaus katedros šv. Kazimiero koplyčioje yra dvi freskos italo Del Benės, kuris buvo freskomis papuošęs ir Sapiegų rūmus Antakalnyje. Iš jų žymiausias buvo didžiosios rūmų salės lubų plafonas, vaizdavęs dievų puotą. Spėjama, kad Del Bene bus dalyvavęs, ir freskomis puošiant Pažaislio bažnyčią. Mūsų bažnytinėje tapyboje barokinei tapybai būdingas paveikslų puošimas metaliniais rūbais ir aureolėmis. Nors ir tie rūbai dažnai yra vertingi auksakalių darbo kūriniai, betgi jie iš dalies dengte dengia ir tuo būdu slėpte slepia paveikslo meninę vertę. Kiti bemano, kad toks paprotys bus čia atsiradęs, iš dalies veikiant ir rusų ikonų tokiam pat iš seno pasilikusiam gražinimo būdui.

Nors barokinės meno formos Lietuvon buvo atneštos iš svetur, betgi jas veikė ir vietos aplinka, prie kurios prisitaikė ir to meno perteikėjai italų menininkai. Todėl tas menas buvo tiek pakitęs, kad neapsirikdami jį galime vadinti tikruoju Lietuvos B.

K. Jasėnas Visuotinė meno istorija 1929; P. Weber Wilna 1917; J. Klos Wilno 1929; H. KairiukUytė-Jacynienė Pažaislis 1929; J.Grinms Vilniaus meno paminklai 1940; M. Vorobjovas Vilniaus menas 1940; H. Wöllflin Renaissance u. Barock 1926; O. Kerber Von Bramante zu L. v. Hildebrandt 1947.

Barokinė literatūra turi tas pačias stilistines savybes, kaip ir barokinis menas, tik savaime išreikštas literatūrinėmis formomis. Ryškiausioji B. savybė yra jo specifinis dvilypumas. Renesanso gadynėje vyravo žemiškumo, pasaulietiškumo nuotaika. B. poetų kūryba reiškiasi kontrastais. Jie ima rašyti himnus Kristui ir Bachui; labai išpopuliarėja Magdalena kaip simbolis ir kaip asmuo ; mistinis vizionizmas jungiamas su aistringa erotika. Susidomima religinėmis problemomis, religine poezija, sonetais, giesmėmis, himnais. Toji religiškai mistinė literatūrinė kryptis ypač reiškiasi vokiečių kraštuose, kur žymiausiais jos atstovais buvo Joh. Scheffler (Angelus Sile-sius), Ch. Knorr v. Rosenroth, J. Balde, A. H. Francke. Italas Tasso savo Išvaduotojoje Jeruzalėje religiškai pagrindžia Ariosto motyvus. B. literatūroje (ypač Calderono, Corneille’io, Gryphius’o) yra labai dažnas žmogus, jieškąs tikrojo gyvenimo kelio ir jį randąs pasaulietinio gyvenimo atsisakymu, pasišventimu Dievui tarnauti, už krikščionybę kentėti, visas žemiškas pramogas atmesti ir ryžtis kankinio mirtimi mirti. Antra vertus, religiniam heroizmui dažnai priešais išeina hedonizmas, pasauliniai diduomenės gyvenimo motyvai. Šios krypties ryškiausioji srovė buvo vadinama mariniz-mu, gavusiu vardą nuo italų G. Marinio ir jam artimų poetų, ypač vaizdavusių diduomenės gyvenimo erotizmą. Jų stilius dirbtinis, iškraipytas. Kadangi marinistams poezija tėra buvusi tik tam tikra pramoga, tai jie ir buvo linkę į visokias painias alegorijas, alegorines dramas, poemas, eilėraščius, kurių be komentarų negalima suprasti. Poetai pasitenkindami džiaugiasi net išorine eilėraščio lytimi: rašo eilėraščius kryžiaus taurės, kolonos ir kt. lytimis. Marinizmas buvo išplitęs visoje Europoje: Ispanijoje jis reiškėsi kaip gongorizmas (L. de Gon-goros mokykla) ; Anglijoje kaip eufuizmas (J. Lyly mokykla) ; Prancūzijoje kaip pre-ciozinė mokykla (les précieux) ; Vokietijoje kaip antroji Silezijos mokykla. Keistenybių, retenybių jieškojimas B. rašytojus pakrei-

Kauno rotušė — Baltoji Gulbė

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai