Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/220

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


talkininkaujamas, tą jungtinę kariuomenę Saldernas išsiuntė prieš konfederatus. 1771 V 23 Suvorov su Dreviču ties Lanckorona sumušė Dumouriez’ą, kuris prakišęs tuojau buvo atšauktas į Prancūziją. Tačiau rusų pasisekimas dar nebuvo galutinis. Konfederatai daug kur sėkmingai tebesi-priešino, o ir Lietuvoje išsivadavimo sąjūdis vėl atgijo.

1770 ir 1771 vėl arenon išplaukė Kosakovskis, kai Drezdene gavo pinigų, o Turkijoje rašytinį pasižadėjimą lenkams ir Saksonijos dinastijai padėti Lenkijoje įsigalėti. Bet B. K. generalitetas paskelbė Kosakovskį išdaviku, tėvynės ir konfederacijos priešu. Tai grįžęs j Lietuvą, Kosakovskis pradėjo organizuoti sukilėlius Upytės, Kauno, Ukmergės, Breslaujos apskrityse. Jam pavyko sėkmingai su rusais kautis, o keliose vietose juos net ir sumušti. Ligi 1000 žmonių surinkęs, jis per Minsko, Polocko ir Mstislavlio vaivadijas pasiekė Strešiną prie Dniepro, kur sukilėlius jau organizavo Judickiai ir Putkameriai. Dar laukta ir hetmono Mykolo Oginskio sukilimo. Šis nuo 1771 VI rinko kariuomenę, bet tik IX & stojo prieš rusus, sumušė juos ties Berdežu ir čia pat, karo lauke, paskelbė manifestą apie prisidėjimą prie konfederacijos. Jis užėmė Nesvyžių, Volčiną, bet 1771 IX 23 ties Stvalavičiais buvo Suvoro-vo netikėtai pultas ir sumuštas. Oginskis kautynių metu pabėgo į užsienį, generali-teto būstinėn, Tešenan. Kautynių lauke be vado pasilikusi kariuomenė visa buvo rusų išžudyta. Šios kautynės buvo paskutinysis Lietuvos sukilėlių žygis. Kosakovskis pasitraukė į Lenkiją.

Konfederatų reikalai ėjo vis blogyn. Nepadėjo nė Domouriez’o vietoje iš Prancūzijos atsiųstas gen. Viomėnil. Jam patarus, generalitetas persikėlė arčiau į Tešeną, projektavo iš rusų atimti Krokuvą ir paskelbti karaliaus elekciją. Dalykai pablogėjo, kada 1771 XI 3 buvo karalius pagrobtas, norint jį priversti sosto atsisakyti. Šitas įvykis Lenkijos kaimynams davė priekabę Lietuvos ir Lenkijos valstybės dalinimą pradėti. Kotryna II, pati viena negalėdama konfederacijos įveikti, dabar jau sutiko su anuo senesniu Fridriko II siūlymu. 1772 II 6 Petrapilyje Rusija ir Prūsija pasirašė Lietuvos ir Lenkijos konvenciją. Austrijos Marija Teresė, anksčiau buvusi priešinga dalinimui, dabar, sužinojusi apie Poniatovskio pagrobį, prisidėjo prie tokių dalybų. Apie tokią klastą nieko nežinodami, konfederatai vis dar tebekovojo desperatiškas kovas. Iš Lietuvos Lenkijon atvyko keli tūkstančiai nugalėtų buvusių Ko-sakovskio partizanų; iš Turkijos ligi 1000 žmonių atvedė savo tarpe susivaidiję konfederacijos vadai. 1772 II 2 jie atkakliai prieš Suvorovą Krokuvą gynė. 1772 IV vokiečiai išsiuntė savo kariuomenę į Lenkiją. Austrai įsakė generalitetui nešdintis iš Te-šeno ir išsiuntė savo kariuomenę Lenkijos žemių okupuoti. Čenstakavą gynusieji konfederatai pasidavė rusams, o Lanckorona ir Tyniec austrams.

Totlebeno vedamas, naujas rusų korpas įžengė į Lietuvą. 1772 VIII 5 Prūsija, Rusija ir Austrija pasirašė pirmojo padalinimo traktatą.

Dalis konfederatų susitaikė su karaliumi; kiti nuėjo tarnauti rusams ir kitiems kaimynams grobikams; daugybė pateko į Sibirą; kiti emigravo į vak. Europą; šiaipjau eiliniai bajorai daugiausia grįžo į savo dvarus. Kar. Radvila, Kosakovskis ir Pu-laskis dar bandė pradėti sukilimą iš naujo, bet niekas jų nebepalaikė.

Daugiau kaip ketverius metus ėję karo veiksmai nuplėšė Lietuvą. Konfederatų rekvizicijos, maskolių sekvestrai, plėšimai ir padeginėjimai sunaikino daug turto, o šnipinėjimai, žmonių persekiojimas, plakimai bizūnais, trėmimai kraštą visiškai nuvargino. Žuvo daug konfederatų ir ramiųjų gyventojų.

Energingas B. K. sekretorius Ignas Ba-gužis (Bagužas) nuo Pabaisko buvo palikęs gausią medžiagą to sukilimo istorijai. Ta istorija pasirėmęs, jo brolis Ksaveras buvo parašęs B. K. istoriją. Betgi ji nebuvo išspausdinta, ir, berods, tik vienas rankraščio tomas vogtinai bus buvęs patekęs į Petrapilį.

K. Sienkiewicz Akta Konfederacji Barskiej I-III;
W. Konopczynski Konfederacja Barška 1928;
(”) Kazimierz Pulaski 1931;
(”) Dzieje Polski nowožytnej II 1936;
(”) Fryderyk II a Polska 1947;
Wspomnienia, listy i raporta barona de Viomėnil 1863;
L. Gumplowicz Konfederacja Barška 1870;
Ch. F. Dumouriez Memoires 1848;
A. Janulaitis Valstiečių sukilimas XVII-XVIII a. Lietuvoje 1910.

Baroksitonas pučiamasis muzikos instrumentas. Jį 1853 sugalvojo W. Červeny Hradece Kralove. Vartojamas kariniuose orkestruose. Jo garso apimtis D—a.

Barometras aparatas atmosferos slėgimui matuoti. Dažniausiai vartojami gyvsidabriniai ir metaliniai. Pastarieji yra vadinami aneroidais. Gyvsidabrinis B. išrastas 1643 Torricellio. Jis yra arba išlenktas stiklinis, arba į lėkštelę įstatytas tiesus vamzdis su gyvsidabriu. Vamzdžiuose ant gyvsidabrio visiškai pašalintas oras (Torricellio tuštuma) ir ten yra tik gyvsidabrio garai, kurių stangrumas neaukštose temperatūrose yra visiškai menkas. Atmosferai slegiant gyvsidabrio paviršių, esantį atvirame vamzdely ar lėkštelėje, uždarytojo gyvsidabrio stulpelis tą slėgį atsveria. Jo augš-tumu ir matuojamas atmosferos slėgis. Kai tik buvo B. išrasti, tuoj pradėta atmosferos slėgis stebėti, nes išaiškinta, kad oro at-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai