Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/238

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


mas keturis kartus smarkiau kaip fizinis sužeidimas, o XVI a. net bažnyčia iškeikdavo kiekvieną, kuris skutosi. Petras Pirmasis 1699—1705 įsakė skustis ir net prievarta tai vykdė, dėl to sodžiuje kildavo net maištų. Sodžius, miestelėnai, ypač pirkliai, vis tebesilaikė B., o apie 1840 ir šviesuomenė, v. Europos pavyzdžiu, B. sau užsileidžia. Kaliniams katorgoje buvo skutama pusė B.

XI—XIV a. lenkų karaliai paprastai skutosi, didžiūnai ir bajorai B. prikirpdavo arba ir visai .nusiskusdavo. XVI—XVII a. bajorija, kaip ir v. Europoje, paprastai užleisdavo B., taip pat miestelėnai, bet sodiečiai ne visur. Pradedant Žygimantu Augustu keletas karalių buvo barzdoti, bet nuo Jono Kazimiero laikų jau visi karaliai skutosi; jų pavyzdžiu ėjo dažniausiai didžiūnai ir bajorai, o šiais platesnė visuomenė. XIX lenkų šviesuomenėje, kaip ir v. Europoje, B. atgijo ir laikėsi bemaž ligi I pasaulinio karo.

B. religijos ir bažnyčios istorijoje. Senojo Testamento izraelitams B. buvo didžiausia vyrui puošmena, taip pat pranašui ir kunigui; todėl ji rūpestingai globota. Dar ir viduriniais amžiais Europoj priesaika savo B. buvo taip pat praktikuota, kaip Islame priesaika pranašo ^Mahometo) B. B. nukirpimas laikyta didžiausiu iškoneveikimu. B. uždengimas, išpešimas ir nuskutimas, o taip pat ir jos palikimas be globos buvo gedulo ženklas; paėmimas už B., kad ją pabučiuotų, buvo pasveikinimo ženklas, šventinant levitus ir apvalant raupsuotuosius, B. skutimas turėjo simbolinės reikšmės.

Krikščionijos dvasininkų B. nešiojimą tvarkė dalimi įsakymai, dalimi čia turėjo įtakos pasaulionių mada. Kaip Kristus su apaštalais eidami izraelitų papročiu, taip ir pirmųjų -amžių krikščionių dvasininkai buvo su pilnomis B. Rytų krikščionijos dvasininkai toki paliko ir ligi šiol. Tenykščiai sinodai įsakydavo dvasininkams nešioti B., skutimąsi kvalifikuodami net kaip nuodėmę. Katalikų dvasininkų B. sku-timasis ėjo net kaip kaltinimo objektas katalikų Bažnyčiai. Vakarų krikščionijos dvasininkų tarpe B. skutimas platinosi po V a., turbūt pradedant nuo vienuolių, ir IX a. jau buvo ginamas prieš Fotijų kaip Romos bžn. paprotys. Nuo XII -a. beveik visi sinodai išleidžia įsakymus ir bausmes dvasininkams už B. nešiojimą. To nepaisant, XV a. B. vis dėlto išgavo pilietinių teisių, XVI— XVIII a. buvo nešiojama net vyskupų (ir Lietuvos) ir popiežių (tai rodo popiežių atvaizdai iš 1534—1700 laikotarpio) bei ordinų dvasininkų.

Po 1680 ir dvasininkų tarpe įsigali rokoko mada B. skųstis, kuri iki šiol išsilaikė kaip paprotys; kokio visuotinio bažnyčios įsakymo šiuo reikalu nėra išleista. Bandymą Bavarijos dvasininkų tarpe vėl želdintis B. popiežius Pijus IX (1863 V 5 Breve Mūnc'heno nuncijui) pasmerkė kaip einantį prieš lotynų bažnyčioj vyraujantį paprotį. Todėl lotynų apeigų dvasininkams ir dabar B. nešioti leidžiama vyskupo tik ypatingais atvejais (paprastai dėl kaklo skaudėjimo); rytietiškų apeigų ir kaikurių vienuolijų (kapucinų, kamaldulių, ypač misijų) dvasininkai B. nešioti turi bendrą leidimą. Protestantų dvasininkams pirmiau taip pat buvo išleista B. klausimu įvairių įsakymų, kurių šiandien .nepaisoma.

Lietuvoje senovės prūsai ir lietuviai želdinosi B. (Maironio „barzdočiai lietuviai dūmoja...”); donelaitiškai tariant, tai buvo tikra „barzdota gadynė”. Senųjų savo kunigaikščių, krivių, kanklininkų nesivaiz-duojam kitaip kaip ilgomis, dažnai žilomis barzdomis. Kaimynai, su kuriais geruoju ar piktuoju tekdavo susidurti, taip pat buvo barzdoti: dainos „barzdoti vyrai, vyrai iš jūrų”, kryžiuočiai, Maskvos rusai (maskoliai, vėliau burliokai, vis „barzdylos”), lenkai — mozūrai. XV a. skutosi Vytautas, kaip ir Jogaila, vėliau ir Jogailaičiai; Vytautas, sako, peikęs tuos, kurie B. užsileis-davo, bet seno lietuvių įpročio neįveikęs. XVI—XVII a. Lietuvos ponija (Radvilos ir kt.), stiprindamosi Žygimanto Augusto ir šiaip Europos ponijos pavyzdžiu, taip pat želdinos B.; vėliau, kaip ir lenkų ponai, mūsų bajorija B. nelaiko. Jos pavyzdys veikia ir sodiečius. XIX a. antroje pusėje B. atgyja lietuvių šviesuomenėje (tik ne sodžiuje), kuriai čia, kaip ir Lietuvos lenkų šviesuomenei, ypačiai daro įtakos rusų šviesuomenė. Barzdoti aušrininkai Basanavičius, Pietaris, Silvestraitis, Kriaučiū-

1) S. Daukantas, 2) P. Kriaučiūnas, 3) J. Basanavičius, 4) P. Vileišis, 5) V. Kudirka, 6) J. Jablonskis

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai