Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/244

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


susipažįsta. Šiems sumanymams pasirodžius nepraktiškiems, sustojo ties M. Lietuva, į kurią tuo pačiu laiku atkreiptas dėmesys ir iš D. Lietuvos (J. Šliūpas ir kt.; plačiau ž. Aušra). Tuo būdu atsirado Aušra, kurios pirmuosius numerius B. pats suredagavo. Be jo, greičiausiai, Aušra nebūtų galėjusi atsirasti, nes tuo metu jis buvo vienintelis lietuvis veikėjas, įgijęs jau tiek populiarumo lietuvių visuomenėje, kad galėjo prie bendro darbo pritraukti įvairių pažiūrų žmonių. Tačiau susidomėjęs bemaž tiktai Lietuvos praeitimi ir folkloru, o iš gyvų gyvenimo klausimų tiktai lietuvių ir lenkų santykiais, jų visų patenkinti negalėjo. Ir redaguoti iš Prahos buvo sunku. J. Mikšui pabėgus, Aušros reikalai pasviro, B. jau buvo pasiryžęs ją likviduoti. Paaiškėjus, kad galima ir toliau ją leisti, ją redaguoti jis pavedė J. Šliūpui, pats pasilikęs jos žymiausiu bendradarbiu. Aušroje 1883—1886 ir jos kalendoriuose jis išspausdino apie 70 mažesnių ar didesnių straipsnių. Svarbiausieji: Apie senovės Lietuvos pilis, Apie įsteigimą Lietuviškos mokslų bendrystės, Aušra ir Dziennik Poznanski, Iš mūsų pareigos, Ar sena yra lietuviška „dūšia”, Liuberiška kalba, Iš priežasties atradimo Lietuvoje rašyto akmens, Kulti-trypti. Visi šie straipsniai rašyti kiek kitokia, .negu tuo laiku ir vėliau daugumos priimta, rašyba. Bet į ją B. ir vėliau buvo linkęs. Belaukdamas pirmojo Aušros numerio pasirodant, 1884 II 17 jis siuntė į Novoe Vremia pirmąją dalį straipsnio Po povodu polskich radostej (II dalis nusiųsta III 15, III dalis — 29), V 10 į Pe-terburskija Vedomosti Iz Žmudi ir VI 22 į Novoe Vremia Poliaki v Litve. Novoe Vremia pasirodė straipsniai, kuriuose pirmą kartą pačių lietuvių buvo viešai kaltinami lenkai, nubalsėjo lietuvių ir lenkų visuomenėje. B. visam amžiui įgijo „lenkėdžio” reputaciją. Polemikoje, dėl tų straipsnių kilusioje, dalyvavo ir kun. A. Baranauskas lenkų kat. laikraštyje Przegląd Katolicki. Pats B. str., P. Vileišio verstas, buvo išsp. skyrium 1903 (Lenkai Lietuvoje). Aušrai sustojus, B., ligi pat spaudos draudimo pabaigos, periodinėje lietuvių spaudoje tik retkarčiais tedalyvavo: Garse 1887, Varpe 1889, 1890, 1892, 1893 1895—1900, Apšvietoje 1892—1893, Amerikos Vienybėje Lietuvninkų 1891, 1892, 1897—1900, 1903—1904, Tėvynėje 1897 —1898, Dirvoje 1898—1904 ir Žinyčioje 1900, Tėvynės Sarge 1899—1900. Tačiau daugumas čia įdėtų jo straipsnių buvo susiję su jo moksliniu darbu. Aktualiais lietuvių tautos reikalais jis plačiau tepasisakė Apšvietoje 1892 straipsniu „Priedėlis prie „lietu-viszko klausimo” (skyrium išleista 1905). Čia jis tik dar griežčiau pabrėžė savo nusistatymą, pareikštą Novoe Vremia straipsniuose, bet su lygiu griežtumu pasisakydamas ir prieš lenkus ir prieš rusus. To negalėjo padaryti taip atvirai rusų laikraštyje. Ten pabrėžė, kad lietuvių idealu turi būti „savystovė Lietuva” ir nurodė tokią lietuviško darbo programą: „noriva pasiekti, idant: a) Lietuva lietuviška taptų; b) idėjos apie Lietuvos savistovystę ant tautiško pamato išsiplatintų kunigų ir bajorų tarpe; c) apšvietimo kalba visų Lietuvos luomų taptų lietuviškoji kalba; d) sądora ir meilė viešpatautų tarp visų Lietuvos gyventojų ir idealu visų luomų taptų — lietuvystė”.

B. mokslo darbas Bulgarijoje ir Vilniuje. Kad ir kažkiek laiko B. imdavo šis jo publicistinis visuomeninis darbas, bet tai jam nekliudė visa siela įeiti į mokslinį darbą — istorijos, archeologijos ir tautotyros-etnikos srityje. Žymiausias jo darbas buvo jo medžiagos tautosakai rinkimas ir leidimas. Susidomėjęs savo artimiausios apylinkės dainomis ir pasakomis, dar gimnazistas būdamas, atostogomis tėviškėje viešėdamas, jas rinko. Iš Bulgarijos 1880 nusiuntė į Tilžę Jakobiui 11 dainų, surinktų Ožkabaliuose, kurių 7 išspausdintos Mitteil-lungen d. lit. litt. Gesellshaft 1880 III sąsiuvinyje. Pridėjęs prie jų kitas, anksčiau surinktas, jų kelias 1883—1884 Aušroje išspausdintas, sudarė 45 dainų rinkinį — Ožkabalių dainos (išsp. 1884 Tilžėje). Tų pačių metų Mitteilungen išspausdino jo 1872 —1877 surinktus lietuvių mitologijos fragmentus (apie laumes, deives, vėją, ugnį, Joninių naktį), o tų pat metų Aušros kalendoriuje išsp. Iš liuberiškos kalbos — vagių žodyną, vėliau išplėstą Varpe 1896 *N 6. 1885 Mitteilungen davė antrą dalį mitologiškų fragmentų (Perkūnas — velnias) ir 215 Ožkabalių mįslių. Vokiškas mitol. fragmentų vertimas, Aleksandro Kuršaičio atliktas, buvo išspausdintas ten pat 1886. Po to, ligų ir žmonos mirties morališkai paveiktas, nutraukia šios rūšies darbą. Atskirtas nuo savo krašto, jis negalėjo naujos medžiagos pasiekti. Tik 1892 jis vėl per Varpą ir Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą kreipėsi į lietuvių inteligentiją rinkti tautosakos medžiagą ir ją jam siųsti. Atsiliepė M. Davainis Silvestraitis, jau seniau rinkęs tautosaką ir ją skelbęs per J. Karlavičiaus redaguojamą Wislą. Iš jo ir iš kitų gautoji medžiaga leido B. 1893 Apšvietos N 10 išspausdinti Iš mūsų botanikos, sarašą 284 augalų lietuvišku pavadinimų. 1898 sutvarkęs iš visur gautąsias pasakas, Amerikos Dirvoje išspausdino pirmąjį tomą:Lietuviškos pasakos I Medega lietuviškai etnologijai, o antrąjį tomą išsp. 1902. Tai buvo pirmas didelis pasakų rinkinys (458 psl.), nes S. Daukanto seniai surinktos Massiu pasakos 1935 buvo išspausdintos, jau B. mirus. 1898 pasirodo ir Medega musu tautiškai vaisti-ninkystei, kuriai sudaryti nemaža medžiagos davė M. Davainis Silvestraitis ir P. Ja-nušis, 1899—1900 visi Tilžės ir Amerikos

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai